– Jau dveji metai, kai Lietuvoje žmonės dirba ir nuotoliniu būdu, ir tiesiogiai, darbo pobūdžius maišo. Kokios tendencijos, ką jūs manote, kaip viskas vyks toliau – pasibaigus pandemijai žmonės ir toliau taip dirbs ar visgi visi grįšime prie tiesioginio darbo?
Duokime žmonėms lankstumo, prisitaikykime labiau prie jų, ieškokime to, ko jiems labiau reikia. Pandemijai nereikėjo nei dešimties, nei penkiolikos metų – per naktį visa tai įvyko.
– Aš manau, kad, ko gero, mes prie to, ką buvome įpratę laikyti normaliu darbu prieš pandemiją – nuo 8 iki 17 val., biure ir su valandos trukmės pietų pertrauka – greičiausiai prie to laiko niekada negrįšime. Be jokios abejonės, ko gero, dirbsime vienokiu ar kitokiu hibridiniu būdu, t. y. dalį laiko dirbdami biure ir dalį laiko – namuose.
– Tai jūs pastebite, kad žmonėms tai patiko ir todėl tai tęsis?
– Sakyčiau yra keli dalykai. Vienas dalykas, taip, patiko, yra dalykų, kuriuos gali pasidaryti efektyviau namuose. Iš kitos pusės, be jokios abejonės biuras tikrai išliks, nes yra darbų, kuriuos efektyviau galima padaryti biure. Bet tas lankstumas arba balansas yra tas dalykas, apie kurį psichologai, konsultantai, vadybos akademija kalbėjo turbūt dešimt, penkiolika metų. Duokime žmonėms lankstumo, prisitaikykime labiau prie jų, ieškokime to, ko jiems labiau reikia. Pandemijai nereikėjo nei dešimties, nei penkiolikos metų – per naktį visa tai įvyko.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Ką seniai darbuotojai sakė vadovams – kam mums sėdėti tiesiog sėdimas valandas darbe, jeigu mes efektyviai galime atlikti darbą ir būti naudingi bet kokia forma, ar ne? Kalbant apie darbdavius – skundžiamasi, kad ieškoma darbuotojų, sunku jų surasti – įvairiausių argumentacijų čia yra. Kiek ilgai dar gali tęstis tokia situacija ir kokie sprendimo būdai galimi?
Pandemija iš principo iš vienos pusės buvo rykštė, tebėra rykštė, bet iš kitos pusės ji yra galimybė.
– Žinote, man atrodo, kad pandemija iš principo iš vienos pusės buvo rykštė, tebėra rykštė, bet iš kitos pusės ji yra galimybė. Tai, ko išmokė mus pandemija, kad darbą galime atlikti iš bet kurios vietos, dirbdami praktiškai bet kuriuo metu tol, kol tu padarai darbą laiku, kokybiškai, su tinkamais resursais. Taip, darbuotojų trūksta, bet greičiausiai jų trūksta, kai mes žiūrime į darbą taip, kaip mes anksčiau žiūrėdavome – nuo 8 iki 17 val. Kas man atrodo vis daugiau ir daugiau bus mūsų praktikoje, tai kiekvienas darbas bus labiau išskaidomas į įgūdžius, kurių tau reikia. Ko gero, mes samdysime ne žmogų, kuris turi visą portfelį įgūdžių, bet, ko gero, mes samdysime vieną žmogų su vienu įgūdžiu, kitą žmogų – su kitu, trečią žmogų – su trečiu įgūdžiu padaryti vieną ar kitą darbą.
– Ir tas laiko grafikas darbe – etatas, pusė etato – nebeteks prasmės, ar ne?
– Kažkuria prasme jis neteks prasmės ir jau galima turbūt sakyti, kad dabar pradeda po truputį netekti. Jeigu žiūrime kitas Europos Sąjungos valstybes, mes turime vadinamus nulinius kontraktus, kur žmonės pasirašo darbo sutartis sakydami – aš dirbsiu tada, kada manęs reikės.
– Pakalbėkime apie infliaciją. Kainos kyla, bet statistiniai duomenys rodo, kad kyla ir atlyginimai. Visgi ką daryti tiems verslininkams, kurie neturi kaip tą atlyginimą pakelti? Kaip darbuotoją jiems išlaikyti?
Pirmas dalykas, kurį reikia suprasti – tai, kad pandemija mus sulygino su bendra darbo rinka.
– Pirmas dalykas, kurį reikia suprasti – tai, kad pandemija mus sulygino su bendra darbo rinka. Kitaip sakant, žmogus, kuris dirbo Vilniuje, dabar jis drąsiai gali dirbti Niujorke, Londone nuotoliu, nes mes supratome, kad tai yra įmanoma. Kitaip sakant, mūsų darbo rinka tapo ne tik Lietuvos darbo rinka, bet pasaulio darbo rinka.
Ir man atrodo, kad mes sunkiai galėtume sukovoti nekeldami atlyginimų arba bandydami galvoti kad kažkaip nekelsime jų. Be jokios abejonės, jeigu rinkoje atlyginimai kils, mes irgi juos turėsime kelti. Iš kitos pusės man atrodo, kad čia yra gera žinia, nes mes turime regionus, kuriuose yra didžiulė bedarbystė ir ten yra labai daug žmonių. Bet vėlgi – kadangi mes supratome, kad galime dirbti per nuotolį, tai žmonės regionuose gali būti drąsiai įdarbinti Vilniuje. Klausimas turbūt, kaip mums juos permokyti, kad jie galėtų ten dirbti vienoje ar kitoje įmonėje, bet kodėl ne?
Naujausi komentarai