– Gruodžio 2-ąją minint Tarptautinę vergovės panaikinimo dieną Vyriausybė patvirtino atnaujintą kitų metų valstybės biudžeto projektą. Pirmieji valstybės sektoriuje dirbančių atstovų vertinimai, peržiūrėjus žadamą finansavimą, – vergovė dar nepanaikinta. Kodėl nesumažėjo nepatenkintųjų?

– Visada būna ir patenkintų, ir nepatenkintų. Peržiūrėję jau pirmąjį biudžeto projektą pamatėme ir vienoje vietoje, ir kitoje užslėptų dalykų, neaiškumų, iš kur bus paimtos finansavimo lėšos. Biudžetas sudaromas gudriai, sunku viską surasti. Ir dabar akivaizdu, kad jis liko tokio pat dydžio. Mes išlaidas linkę patvirtinti, tačiau ką daryti su pajamomis, nesprendžiame. Tai labiausiai kelia nerimą.

Kol kas esame nusivylę, kad buvo palaidoti Prezidento siūlymai labiau apmokestinti dividendus. Labiau norėtųsi mokesčių progresyvumo.

– Ar normalu, kai Seimas, gavęs pirmąjį biudžeto projektą, vos per mėnesį pareiškė pageidavimų dėl 1,5 mlrd. eurų papildomų išlaidų? Esant tokiam apetitui, biudžetas niekada nesurinks pakankamai pajamų.

– Atrodo, lyg ir sutariame, jog dar sausį–vasarį visi kitų metų biudžeto skaičiai būtų pateikti ir pradėtos derybos. Visi pageidavimai būtų baigti teikti iki liepos 1-osios, nes tą mėnesį baigiamas formuoti visas projektas ir keliauja į Seimą. Tačiau, kai paskui nei iš šio, nei iš to atsiranda įvairių pasiūlymų, nebeaišku, kaip viską suderinti.

Dabar svarstant Seime projektą, labiausiai dėmesį atkreipė tai, kad išlaidos tvirtinamos beveik be jokių diskusijų, o svarstant pajamas jų labai daug. Klausimas: iš kur tada gauti pinigų?

Visi puikiai supranta, kad reikia investuoti į viešąjį sektorių. Tačiau norint tai daryti, būtina ieškoti būdų didinti pajamas. Jau pernai prieš mokesčių reformą kartojome ir kartojome, kad reikia progresinių mokesčių. Tačiau per paskutinį balsavimą tai buvo atmesta.

Žmonės, kurių pajamos siekia 100 tūkst. eurų ir daugiau per metus, turėtų mokėti mokesčių bent tiek, kiek ir mes, paprasti darbuotojai. Nekalbame apie tuos smulkiuosius verslininkus, kurie gauna 1 000–2 000 eurų iš individualios veiklos. Kalbame apie gigantus, kurių pajamos labai didelės, o mokesčiai labai maži. Kadangi tarp Seimo narių irgi esama tokių asmenų, jie nelabai suinteresuoti pokyčiais.

Dar vienas pajamų šaltinis – šešėlis, kuriame skęsta milijardai eurų. Tačiau, kaip sakiau, į tai, iš kur pinigai, nesigilinama. O išlaidos patvirtinamos užsimerkus.

– Tačiau pedagogams žadėtos išlaidos kažkur buvo dingusios. Atsirado tik iškilus streikų grėsmei.

– Profesinės sąjungos suderino su savo nariais, šie iš esmės pritarė atlyginimų didinimo planui ir skaičiams. Dėl to buvo susiderėta dar liepos mėnesį. Deja, Vyriausybė apgavo, teko imtis ekstremalių priemonių ir skelbti streiką. Ir tik pademonstravus raumenis Ministrų kabinetas surado tuos milijonus, nes pamatė, kokie mastai, kad tai viena didžiausių profesinių sąjungų, suprato, kas yra neterminuotas streikas.

– Kodėl iš biudžeto didesnius pinigus reikia išsireikalauti? Ar ne paprasčiau sukurti sistemą, kuri numatytų, kaip didinami viso viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai pagal atskiras profesijas? Pavyzdžiui, valstybės tarnyboje yra daugiau aiškumo, kiek automatiškai turi didėti priedai, nustatomi pareiginės algos koeficientai ir t.t.

– Būtent šį klausimą kėlėme svarstant Viešojo sektoriaus strategiją. Kad Lietuva nebegali gyventi priklausydama nuo atskirų visuomenės grupių, kurios daugiausia rėkia, save labiausiai parodo ir sugeba į save daugiausia patempti biudžeto antklodę. Yra daug sektorių, pareigybių, kurie šiuo metu nuskriausti.

Turėtume vieną dieną susėsti, parodyti politinę valią ir sukurti bendrą darbo apmokėjimo sistemą. Ji labai gražiai aprašyta Darbo kodekse. Čia galbūt turėtų būti numatytas darbo užmokesčio indeksavimas, kiti kriterijai. Kaip padaryta su minimalia alga. Nuo tam tikrų objektyvių rodiklių turėtų priklausyti, kaip kinta vieno ar kito žmogaus atlyginimas, kad nereikėtų kiršinti vienos profesijos su kita, visuomenės grupių.

Daug metų apie tai kalbame. Ypač intensyvios kalbos buvo šių metų pavasarį, deja, nebuvome išgirsti. Gal dėl to, kad tai yra sudėtingas ir skausmingas procesas. Visiems neįtiksi, tačiau nepaisant įvairių politinių vėjų, kritikų bei skeptikų, reikia tai padaryti.

Na, mokytojai dabar parodė balsą. Gal pavasarį vėl parodys. Bet pirmiausia reikia atsieti šiuos veiksmus nuo politinių ambicijų. Antra – turi būti kuo daugiau aiškumo darbo užmokesčio sistemoje.

Valstybės tarnyboje, galima sakyti, daugmaž yra numatyti apmokėjimo principai. Tą patį reikia padaryti ir kitiems. Pavyzdžiui, su savivaldybėms pavaldžiais ugniagesiais, kurie nėra statutiniai pareigūnai, ten visiška netvarka. Bendra sistema daug ką išspręstų. Neliktų tokių diskriminuojamų darbuotojų ir nebūtume draskomi atskirų visuomenės grupių.

Pagal uždarbį neatskaičius mokesčių mes atrodome puikiai, nors realiai yra tragedija. Į rankas gauname labai mažai.

– Bet gal nėra taip blogai toje Lietuvoje? Vidutinis atlyginimas neatskaičius mokesčių pas mus 1317,6 euro (per metus jis padidėjo 9,2 proc.), Latvijoje – 1091 euras (padidėjo 8,3 proc.), o Estijoje – 1397 eurai (padidėjo tik 8,2 proc.).

– Bruto (neatskaičius mokesčių) atlyginimų negalima net lyginti. Būtina žiūrėti į neto (atskaičius mokesčius). Pagal uždarbį neatskaičius mokesčių mes atrodome puikiai, nors realiai yra tragedija. Į rankas gauname labai mažai. Statistiką pagerino mokesčių reforma, pagal kurią šiemet kitaip skaičiuojami mokesčiai. Bet kai peržiūrime "Eurostato" duomenis, tiesiog šiaušiasi plaukai.

Estijos profesinių sąjungos prezidentas pasidžiaugė, kad pas juos susitarta dėl 550 eurų minimalios mėnesio algos atskaičius mokesčius. Pas mus popieriuje, skelbiama, ji siekia tik 607, o realiai žmogus gauna 440 eurų. Didelis skirtumas.

Todėl sakau, statistika, sąmoningai ar nesąmoningai, yra iškreipta. Dalyvauju rimtuose posėdžiuose, matau, kaip visi mūsų institucijų atstovai rodo įvairiausias kreives, kad Lietuva šoktelėjo tarp stipriausių valstybių. Tačiau komentuodama tuos skaičius visada akcentuoju, kad realybė, deja, yra kitokia.

– Tačiau naujausi Statistikos departamento skaičiai byloja, kad gyvenimas sparčiai gerėja. Per metus (lyginant praėjusių metų trečiąjį ketvirtį ir šiųmetį) rekordiškai – 14,8 proc. – šoktelėjo darbo užmokestis Širvintų rajone. Ne ką atsiliko Kaunas (rajone 12,4 proc. šuolis, mieste – 9,9 proc.), Klaipėda (rajone – 11,3 proc., mieste, tiesa, mažiau – 7,1 proc.), Vilnius (rajone – 9,9 proc., mieste – 9,2 proc.).

– Šoktelėjimas gali nieko nepasakyti apie gerėjimą. Jį galėjo lemti įvairios aplinkybės, neatskleidžiančios, kokią dalį gyventojų tai palietė. O tai, kad atlyginimai kyla, faktas. Tik klausimas, ar jie pakankamai greitai didėja, ar susilygina su infliacija, kad nejaustume kainų šuolių.

Kai diskutavome apie minimalią algą, analizavome įvairius skaičius ir pamatėme, kad didelės dalies žmonių pajamos yra žemesnės nei vidutinis darbo užmokestis. Jie gauna 500–600 eurų atskaičius mokesčius. Tik nedidelė grupė gyventojų uždirba didesnius nei vidurkis atlyginimus. Todėl girtis sparčiai gerėjančia padėtimi negalime.

– Vis dėlto optimizmo Vyriausybė nestokoja. Sako, kad per metus vaikų darželių auklėtojų uždarbis šoktels net 30 proc.

– Darželių auklėtojai visą laiką nepagrįstai buvo pamirštami. Kalbant apie švietimo sistemą, apie atlyginimų didinimą, dažniausiai omeny buvo turimi mokytojai. Tiek darželių auklėtojai, tiek ikimokyklinio auklėjimo specialistų padėjėjai likdavo šios sistemos paraštėje. Auklėtojai uždirbdavo vos kiek daugiau nei minimalų atlyginimą. Ar tai priimtina? Juk tai toks pat mokytojas, aukščiausios kvalifikacijos, su aukštuoju išsilavinimu, jis ugdo vaiką nuo dvejų metukų. Šiemet pagaliau buvo pasakyta, kad darželio auklėtojo atlyginimas turi susilyginti su mokytojo. Nes tai yra absoliučiai ta pati sritis, vienoda atsakomybė.

– Šiek tiek džiaugsmo valstybės biudžete numatyta ir nuolat žeminamiems kultūros darbuotojams. Žadama kitąmet jų algas padidinti 10 proc.

– Be abejo, tai viena iš geresnių žinių. Kultūros darbuotojai yra inteligentiški, nėra tokie aršūs kaip kitų sričių. Sunku prisiminti atvejį, kad jie būtų ėję į gatves ar streikuotų. Jie labiau linkę tylėti apie savo problemas. Keista, kad šie, taip pat aukštąjį išsilavinimą įgiję aukščiausios kvalifikacijos specialistai, uždirba vos keletu eurų didesnį atlyginimą nei minimumas. Buvo nuspręsta, kad būtina skubiai didinti jų uždarbį, pradėti nuo mažiausių koeficientų ir pamažu pereiti prie didesnių.

Kur geriau?

Trečiąjį ketvirtį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje neatskaičius mokesčių siekė 1371,3 euro, privačiame sektoriuje – 1294 eurus, arba atitinkamai 12,2 proc. ir 8 proc. didesnis (eliminavus indeksavimo įtaką) nei pernai liepą–rugsėjį. Vidutinis išmokėtas mėnesio atlyginimas valstybės sektoriuje per metus padidėjo 17,5 proc., iki 865,2 euro, privačiame sektoriuje – 13,4 proc. iki 820,7 euro.

Šaltinis: Statistikos departamentas