Kokios tos reakcijos ir ar jos neturi tikimybės virsti technologiniais incidentais pasakojo buvęs „Lietuvos energijos“ vadovas Dalius Misiūnas.

– Negaliu tiksliai pakomentuoti, kiek rusai turi galimybių kištis į valdymo sistemą. Manau, kad yra tokių galimybių, bet taip pat galvoju, kad mūsų sistemų operatoriai tam ruošiasi jau daug metų ir yra susidėlioję tam tikrus saugiklius. Visada egzistuoja tokia galimybė, bet kadangi sistema yra sujungta, tai bet koks bandymas daryti kažką blogo mūsų regione gali turėti pasekmių ir visoje sistemoje. Manau, kad tai irgi argumentas.

– Mes jau esame darę bandymą. Dirbome izoliuotu režimu, kai buvome visiškai atsijungę nuo BRELL žiedo, tai gal jokio pavojaus Lietuvai ir nėra, bet kaip dėl latvių ir estų? Jie tarsi visada vėluodavo daryti tam tikrus darbus, jiems buvo prikišama, kad jūs dar nepadarėte to, nepadarėte ano, o sinchronizuotis su Vakarų Europa visi nori kuo greičiau. Kokį pavojų tai galėtų sukelti mūsų kaimynams?

– Visada vyko diskusija apie tai, kada šalys jau bus pasiruošusios atsijungti nuo BRELL bei sinchronizuotis su Vakarų puse. Tam buvo daroma daug studijų, analizių, namų darbų. Prisiminkime, kad latviai su estais nesutiko ankstinti termino, manau, visa tai rodo, kad jie yra pasirengę vertinti reikalo techninę pusę, pasiruošę ir tam salos veikimo scenarijui, ką Lietuva išbandė. Neabejoju, kad tiek latviai, tiek estai modeliavo scenarijus ir darė tokius mini bandymus. Tiesa, tas bendras bandymas vyks tik kitais metais, bet kadangi procesas taip ilgai vyko ir tam atsakingai buvo ruoštasi, manau, kad kažkokio labai neigiamo scenarijaus rizika – nedidelė. Aišku, pats pokytis didžiulis. Mes atsijungėme nuo vienos sistemos ir dar turime prisijungti į kitą. Daug atsakomybės, daug techninių dalykų, kuriuos reikia įsivertinti, kurie turi įvykti. Suprantu ir tam tikrą įtampą, ir tą rizikos vertinimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip patys rusai pasirengę dėl Baltijos šalių atsijungimo? Kremlius dabar visą dėmesį yra nukreipęs į karą Ukrainoje ir mes matome, kad pradeda šlubuoti ne tik ekonomika, bet ir griūti inžinerija. O stabilumas elektros sistemoje tiesiog yra būtinas saugiam atominių elektrinių darbui, veikimui. Ar jums dėl to yra kažkiek neramu?

Neabejoju, kad tiek latviai, tiek estai modeliavo scenarijus ir darė tokius mini bandymus.

– Neypatingai. Atominės elektrinės turi savo saugumo sistemas, kurios, esant nenumatytai situacijai, tiesiog jas atjungs, sustabdys. Ta sistema – didelė. Ji tikrai turi resursus veikti ir atsijungus Baltijos šalims. Nuo to laiko, kai Baltijos šalys pradėjo ruoštis atsijungimui, rusai darė savo namų darbus ir vertino. Kalbu ne apie politinius dalykus, o labiau apie techninius. Dėl bendros jų būklės, taip, tikiu, kad ir energetikos sistema neblizga, ir turime įvairių problemų, bet pats atsijungimo faktas nėra kažkas netikėto ar labai naujo. Tam buvo ruoštasi ir, manau, kad jis turėtų įvykti pakankamai planuotai. 

– Turime ir Astravo atominę elektrinę, kuri Vilniui – didžiausias galvos skausmas. Jeigu rusai susitvarkys, kokia situacija Baltarusijoje? 

– Baltarusijos Astravo projektas nuo pradžių buvo prastas. Nebuvo skiriama pakankamai dėmesio nei jo skaidrumui, nei saugumui. Tai tam tikra juoda dėžė. Manau, kad Baltarusija ir toliau liks bendroje sistemoje su Rusija, kuri turi labai daug įvairių įrenginių, yra inžineriškai suplanuota ir turėtų tęsti savo veiklą. Astravo saugumas, kaip ir iki šiol, mums išlieka didžiulis nerimo ir rizikos dalykas.