2015 metų balandžio 1 d. buvo atšauktos pieno kvotos Europoje. Kaip reguliavimo priemonė, jos buvo pradėtos naudoti 1984 metais Šiomis kvotomis buvo sureaguota į pernelyg dideles gamybos apimtis, lėmusias vadinamojo „sviesto kalno“ ir „pieno ežero“ atsiradimą.

Pirmą kartą per 30 metų pati rinka nustatys pieno gamybos kiekius. Ar Europos pieno ūkių savininkai yra tam pasirengę? Ar, panaikinus pieno kvotas, gamintojai pajėgs aprūpinti pienu sparčiai augančias Azijos rinkas? Ar jie sugebės plėstis, siekdami patenkinti didelę ekologiškų produktų paklausą? 

Lietuvos pieno perdirbėjai atlaikė embargą

Pasak verslo rizikos valdymo bendrovės „Coface“ ekspertų, Rusijos embargas paveikė visą Lietuvos pieno sektorių. Sunkumų patyrė tiek pieno perdirbėjai: jie buvo priversti ieškoti naujų rinkų (dėl to atsirado papildomų sąnaudų, sumažėjo pajamos ir t. t.), tiek ir žemės ūkio bendrovės bei ūkininkai, nes sumažėjo pieno supirkimo kainos. Tačiau Lietuvos pieno perdirbėjai išliko tokie pat mokūs. Tai –  stambios įmonės. Jų itin geri mokumo rodikliai įgalino lengviau susidoroti su laikinais sunkumais.

„Trumpuoju laikotarpiu šių įmonių likvidumo rodikliai tikrai prastėjo, tačiau daugelis jų jau rado kitų rinkų ir planuoja naujus pardavimus. Tai turėtų bent iš dalies sugrąžinti į ankstesnę situaciją. Manome, kad ilgainiui mūsų gamintojai išsibarstys po pasaulinę rinką, radę joje naujų pardavimo vietų bei pirkėjų. Taip pat neatmetama galimybė, jog vėl atsivers Rusijos rinka. Į ją, bijodami, kad nepasikartotų tas pats scenarijus, galbūt dėl to eksportuodami mažesnėmis apimtimis, sugrįš ir Lietuvos gamintojai“, – teigia „Coface“ vadovas Lietuvoje Mantvydas Štareika.

Dominuojanti Europos Sąjungos pozicija

Augant besivystančių šalių ekonomikoms, pasaulio produkcijos apimtys per pastaruosius trisdešimt metų padidėjo 56 proc. Tarp 2008 ir 2013 metų Europos Sąjungoje pradėta 2 proc. mažiau vartoti, tad pieno sektorius sugebėjo išsilaikyti tik dėl klestinčio eksporto. Vokietija pirmauja Europoje pagal gamybos apimtis: ji pagamina 22 proc. produkcijos. Po jos eina Prancūzija (17 proc.) ir Jungtinė Karalystė (10 proc.).

Pasauliniu mastu Prancūzija taip pat yra viena iš gamybos lyderių, ji užima 8-ąją vietą. Per pastaruosius trisdešimt metų sektoriuje buvo priimtas ne vienas racionalus sprendimas, dėl to sumažėjo ūkių ir jie tapo žymiai produktyvesni. Be to, 1983 metais ūkiai buvo išsibarstę po visą Prancūziją, o įgyvendinus racionalius sprendimus, jie labiau sutelkti geografiškai. 2013 metais vakarų Prancūzijoje pagaminta 6,8 proc. visoje Europos Sąjungoje pagaminto pieno.

Pakirto kainų ir sąnaudų nepastovumas

„Coface“ ekspertų teigimu, Prancūzijoje padaugėjus pieninių galvijų ūkių, pieno sektoriuje iškilo komercinės veiklos nemokumo problema. Tačiau ją pavyko iš dalies išspręsti, skiriant paramą už daugumą sektoriuje atliekamų operacijų. Šio sektoriaus įmonių nemokumas yra gerokai mažesnis už Prancūzijos įmonių vidurkį, t. y. 0,38 proc., palyginti su 2,54 proc.

Tačiau pieno sektoriuje labai nepastovios kainos ir sąnaudos. Tai lemia nežinomybę, dėl kurios nelengva valdyti pieno ūkius. Be to, šiam sektoriui būdingi gamybos modeliai skiriasi nuo naudojamų kitose Europos šalyse.

„Kalvotose vietovėse įkurtų ūkių, kaip ir mišrių bei gyvulininkystės ūkių savininkai jautriau reaguoja į kainų ir sąnaudų svyravimus nei ūkininkai, savo ūkius įkūrę lygioje, gerai prieinamoje žemės ūkio paskirties žemėje. Tačiau nė vienas iš šių modelių negarantuotų, kad bus pasiektas pakankamas pelningumo lygis, jei nebūtų mokamos kitos išmokos. Štai kodėl ūkininkai baiminasi bet kokio kainų kritimo“, – teigia Mantvydas Štareika.

Egzistuojančios strategijos ir jų plėtojimas ateityje

Pirma, Prancūzija gali užkariauti naujas rinkas eksportuodama. Ši šalis yra gerai žinoma tarptautiniu mastu. Ji pasižymi teigiamu prekybos balansu, taip pat garsėja tuo, kad gamina aukštos kokybės produktus. Besiformuojančios ekonomikos šalyse, ypač Azijoje, vartotojai vis labiau pageidauja pieno produktų. Be to, šiems produktams būdingas didelis pajamų elastingumas: nuosaikiai augant asmens pajamoms, stipriai padidėja paklausa.

Antra, vertikalus gamybos / transformacijos / paskirstymo proceso integravimas padės komercinę veiklą vykdantiems subjektams išlaikyti savo maržas. Prancūzija gali laisvai veikti, atlikdama tiesioginius pardavimus, kadangi jie šiuo metu sudaro tik 3,3 proc. visų pardavimų.

Galiausiai, Prancūzijoje anksčiau buvo mažai sertifikuotų žemių, kuriose dirbama ekologiškai (palyginti su šalies konkurentais). Todėl nuo 2005 metų jų plotus pradėta plėsti. Prancūzijos ūkininkai ilgiau integravosi į šį sektorių. Tačiau per pastaruosius dešimt metų sertifikuotų ekologiškų pieninių galvijų ūkių padaugėjo dvigubai. Ši tendencija yra teigiamas ženklas, nes Prancūzijoje atsiranda vis daugiau vartotojų, kurie yra pasirengę mokėti brangiau, kad tik galėtų maitintis sveikiau.