Prieš šiek tiek daugiau kaip 20 metų žmonių santaupas nuplukdė komerciniai bankai. Vienintelio Lietuvos akcinio inovacinio banko įsipareigojimus (400 mln. litų (115,85 mln. eurų)) indėlininkams perėmė ir atlygino valstybė. Kituose lėšos buvo iššvaistytos, pasisavintos.

Dėl šių nusikaltimų realiomis laisvės atėmimo bausmėmis buvo nuteisti vos keli bankų vadovai. Lietuvos bankininkystės istorijoje kaunietiškas "Sekundės" bankas pagarsėjo kaip amžiaus afera. Jo vadovui Gintarui Diliui teismas skyrė 6,5 metų kalėti. Tokios pat bausmės sulaukė ir "Balticbank" prezidentas Romualdas Juška. "Tauro" banko valdybos pirmininkas Gintaras Terleckas nuteistas penkeriems metams ir trims mėnesiams nelaisvės, jo pavaduotojas Darius Konopliovas – dvejiems metams ir mėnesiui. Komercijos ir kredito banko prezidentui Vladislavui Kliukovskiui skirta treji metai ir trys mėnesiai nelaisvės, valdybos pirmininkui Sigitui Gečiui – mėnesiu mažiau. Nemažai bankininkų, vykstant ikiteisminiams tyrimams, buvo suimta (pavyzdžiui, "Vakarų banko" vadovas Petras Kravtas), tačiau bylos nutrauktos dėl senaties arba pritaikius amnestiją.

Buvusiems pagrindiniams "Snoro" akcininkams Vladimirui Antonovui ir Raimondui Baranauskui slapstantis Rusijoje nuspręsta buvusius bankininkus teisti už akių. Toje pačioje šalyje pasislėpusio Ūkio banko vadovo Vladimiro Romanovo byla teismo dar nepasiekė.

Atrodė, kad žmonių indėliai šiais laikais saugūs, tačiau bankrutavusių kredito unijų skaičius jau panašus, kaip ir likviduotų ar likviduojamų komercinių bankų. Vienintelis skirtumas, palyginti su laukinio kapitalizmo metais, dabar visiems indėlininkams grąžinama iki 100 tūkst. eurų, nes visi indėliai nuo 1997-ųjų privalomai draudžiami. Bet yra ir didesnių akcininkų. Kaip apsisaugoti? Ko dar tikėtis? Klausėme Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktoriaus Gedimino Šimkaus.

– Pradedant 2013-aisiais, baigiant šiais metais žlugo trylika kredito unijų. Panašios priežastys kaip ir bankų bankrotų (rizikingas skolinimas, investicijos į rizikingus vertybinius popierius, didelės indėlių palūkanos) prieš daugiau kaip dvidešimt metų ar kitokios?

– Tos bankų istorijos nutiko praėjus vos penkeriems–dešimt metų po valstybės atkūrimo. Viskas buvo tik kuriama, leidžiami nauji įstatymai, mokomasi daugiausia iš savo klaidų. Tas laikotarpis labai skiriasi nuo šių dienų. Kur matau panašumų? Išskirčiau tris sritis.

Pirmoji – reguliavimo stoka ar reguliavimo ydos. Kredito unijos yra specifinės finansų įstaigos. Jos yra kooperatinės. Joms reikia specifinio valdymo. Visuomenė kredito unijas supranta kaip mažus bankelius. Taip, jos vykdo tokią pat veiklą kaip bankai, tačiau yra valdomos visiškai kitais principais. To nesuvokiant, manau, ir buvo daromos tam tikros klaidos, atsirado reguliavimo įstatymu spragų. Tai leido kredito unijoms neveikti pagal visus kooperatinės veiklos principus.

Antras panašumas. Anuo metu bankininkai (jie buvo arba jauni, arba senosios kartos profesoriai) tik mokėsi privačios bankininkystės: kaip daromas verslas, kaip dirbama su klientais, kaip valdomos rizikos. Buvo mokymosi etapas.

Kredito unijos iš esmės veikia regionuose. O ten žmonėms taip pat labai daug kas dar yra nauja, sudėtinga. Bet kredito unijos verslas yra kaip banko, jos priima indėlius, skolina. Visi tie rizikos vertinimo, kapitalo likvidumo, veiklos valdymo principai yra privalomi kredito unijai. To jiems reikėjo ir reikia mokytis ir išmanyti.

Trečias dalykas – piktavališka veikla. Iš anų laikų galime prisiminti kai kuriuos bankus, kurie rinko indėlius ir negrąžino. Ir dabartinėse žlugusiose kredito unijose buvo piktybinės veiklos atvejų.

– Kokie bankų ir kredito unijų žlugimo skirtumai?

– Kredito unija yra kooperatinė finansų įstaiga. Kooperacijos specifika skiriasi nuo banko. Pagrindinis yra valdymo skirtumas. Kredito unijoje vienas narys – vienas balsas. Kiekvienas kredito unijos narys yra savininkas, turintis vieną balsą. Kaip užtikrinti efektyvų, bendrą demokratišką sprendimą? Čia yra esmė, užduotis šiuolaikinei visuomenei.

– Viešojoje erdvėje netrūksta reklamos, kad kredito unijose galima gauti didesnes palūkanas nei bankuose…

– Iš principo taip. Skirtumas yra toks, kad ateidamas į kredito uniją privalai tapti jos nariu, privalai nusipirkti pajų. Bet prisiminkime "Taupkasės" atvejį, kai siūlydama "Indėlį plius" su papildomo pajaus įsigijimu kredito unija neatskleidė indėlininkams visų produkto rizikų. Kredito uniją ištikus, vadinkime, bėdai, jie tą pajų tiesiog praranda. Kaip akcininkas prarastų akcijas bet kurioje kitoje įmonėje jai bankrutavus.

Kredito unija gyvena iš finansinio tarpininkavimo: priima indėlius, skolina ir investuoja. Indėlininkai yra to verslo dalis, bet jie privalo suprasti, kad atnešdami savo pinigus kartu tampa tos įmonės savininkais. Ne tik savininkais, bet ir atsakingais už jos veiklą. Jie privalo dalyvauti kredito unijos veikloje. Klausimas, kaip indėlininkai suvokia tai. Labai trūksta suvokimo.

Ir dabartinėse žlugusiose kredito unijose buvo piktybinės veiklos atvejų.

Vienas iš kredito unijų reformos užduočių ir buvo pakeisti įstatymą, kad pakartotiniame susirinkime privalo dalyvauti bent 5 proc. pajininkų. Tai mažas skaičius, bet ir tiek nedalyvaudavo. Todėl būdavo, kad kooperatinėje bendrovėje sprendimus priimdavo absoliuti mažuma aktyvesnių pajininkų, kurie unijos veiklą galėdavo pakreipti viena ar kita kryptimi. O tai yra neteisinga ir netoleruotina, nes kredito unija yra demokratiškai valdoma visų pajininkų.

Antra. Kredito unijų sistema pradėta kurti 1995 m., kai ir buvo sunkumų su bankais. Po 2008-ųjų krizės ji augo labai sparčiai, o veikla kiekvienais metais buvo nuostolinga. Jei bet kokios įmonės veikla nuostolinga, tai rodo, kad kažkas negerai su verslo modeliu, veiklos tvarumu. Pajininkai, kurie yra kredito unijų savininkai, vis papildydavo jas naujais indėliais ir pajais bei tarsi užtikrindavo tolesnę veiklą. Tačiau tokia veikla nėra tvari ilgesniu laikotarpiu.

Kitas dalykas. Dideliuose miestuose kai kurių kredito unijų veikla išsigimė. Jos imituodavo pseudobankus su netinkamu rizikos valdymu arba net investicines bendroves. Atsitiko taip, kad kai kurios unijos didžiąją savo turto dalį buvo investavusios į vertybinius popierius. Kai pati kredito unijos esmė yra aptarnauti savo klientus, imti iš jų indėlius ir duoti jiems paskolas, o ne būti investiciniu fondu.

Kita blogybė: tai, kas buvo vadinama kredito unijų kapitalu, iš tikrųjų buvo kaip ir indėlio forma. Galėjai nusipirkti pajų, padėti indėlį, ir vėl atsiimti tiek indėlį, tiek pajų. Pajus nesugerdavo einamųjų nuostolių. Tai buvo didžiulė reguliavimo įstatymu yda. Reikėjo keisti šią nuostatą ir pajinį kapitalą padaryti tikru finansiniu instrumentu.

Dar paminėčiau veiklos viziją. Finansinėje veikloje visada bus tam tikri fiksuoti kaštai. Juk kainuoja rizikos valdymas, apskaita, investicinės rizikos valdymas, klientų aptarnavimas ir t.t. Gražiai gali atrodyti paveikslėlis su kredito unija kiekviename miestelyje, bet ta veikla buvo nuostolinga. Buvo aišku, kad būtina kooperacija tarp šių kredito įstaigų. Tai vyko ir vyksta kitose šalyse.

O mes turėjome sistemą, kurioje tu galėjai priklausyti vienai Centrinei kredito unijai arba veikti atskirai. Vienas svarbių pokyčių ir buvo kooperacijos stiprinimas tarp kooperatyvų, t.y. tarp pačių unijų. Buvo aiškiai įstatymiškai pasakyta: jei nori, gerai, virsk banku, niekas netrukdo. Penkios kredito unijos pasirinko tą kelią. Bet jei nori būti kooperatinė įstaiga, tai ir veik kaip kooperatyvas, turėk normalų kapitalą, dalyvauk tarpusavio garantijų užtikrinimo sistemoje, stabilumo fonde, junkis prie Centrinės kredito unijos, o jei nori – steik savo susiradęs partnerių. Jei turite kitą verslo viziją, dirbkite kartu, dalykitės bendromis idėjomis. Taip ir atsitiko: anksčiau buvo viena centrinė kredito unija, po reformos atsirado dar viena centrinė kredito unija.

– Buvo tikimasi, kad baigus kredito unijų reformą ši finansų sritis stabilizuosis. Tačiau kasmet Lietuvos bankas apriboja ir net sustabdo keleto jų veiklą. Praėjusieji metai rekordiniai – paskelbta apie penkių unijų žlugimą. Kaip čia taip atsitiko?

– Reikia prisiminti reformos eigą. 2016 m. viduryje buvo priimti kredito unijų veiklą reglamentuojantys įstatymai. 2016 m. pabaigoje ir 2017 m. pradžioje vyko visų unijų turto kokybės vertinimas, rezultatų analizė. Buvo skirtas laikas kredito unijoms ištaisyti veiklos trūkumus. Reformos įgyvendinimas prasidėjo nuo balto lapo – jei kredito unijos jungiasi į bendrą sistemą, reikia žinoti, kas yra tavo draugas, partneris, kokia yra tikroji jo finansinė padėtis. Buvo duotas laikas taisyti padėtį, pritraukti kapitalą. Beje, tarp kredito unijų vyravo didžiulis nepasitikėjimas vieni kitais.

Taip, pernai buvo daug Lietuvos banko priežiūros veiksmų. Atlikus turto kokybės vertinimą, pasimatė, kas yra kas. Viską įvertinus paaiškėjo, kurios kredito unijos yra nemokios, joms nepavyko tęsti savo veiklos.

Šiais metais startavus dviem centrinėms kredito unijoms, situacija yra visiškai kitokia. Manau ši reforma labai pakeitė šios rinkos dalyvių, kredito unijų vadovų suvokimą. Matome didžiulį veiklos optimizavimą, efektyvumo didinimą. Pavyzdžiui, praėjusiais metais po ilgo laikotarpio kredito unijos dirbo pelningai. Pasakysiu daugiau – pernykštis pelnas viršijo iki tol buvusį sistemos visą pelną kartu sudėjus nuo jų veiklos pradžios per 20 metų. Tai rodo, kokie nearti efektyvumo dirvonai buvo šioje sistemoje ir kaip jai reikėjo gero reglamentavimo. Kad kredito unijos būtų tuo, kuo turi ir, tikiuosi, nori būti.

– Tai reiškia, kad kredito unijų vadovai nustojo pirkti "Bentley" ir kitus prabangius automobilius, kurie nėra būtini?

– "Bentley" atsiranda tada, kai trūksta vidaus kontrolės ir savininko atsakomybės. Kredito unijoje gali būti 1 tūkst., net 10 tūkst. narių. Kiek jų iš tiesų dalyvauja įmonės valdyme? Ir kiek jų aprobuoja "Bentley" įsigijimą? Suprantama, tie automobiliai įsigyjami išnaudojant pajininkus. Dėl to jie gaus mažesnes palūkanas už indėlius arba mokės didesnius procentus už paskolas.

Kita medalio pusė yra neatsakinga, švaistūniška kai kurių kredito unijų vadovų veikla. Natūralus klausimas, kam reikalingas kooperatinei bendrovei "Bentley", kokią naudą jis teikia, kai visi klientai kartu yra ir pajininkai, t.y. savininkai. Galima sakyti, kad palikime tai kiekvieno sąžinei. Tačiau visa ko pradžia kooperatinėje bendrovėje yra pajininkų įsitraukimas į veiklą. Kol to nėra, deja, kooperatyvai gali turėti problemų.

Yra ir gerų pavyzdžių Lietuvoje. Turime ir sustiprintas įstatymų nuostatas. Bet blogiausia, kad pajininkui terūpi tik indėlis ir palūkanos už jį, jis nesupranta, kad kartu su pajumi įsigyja ir finansinį instrumentą bei tampa kredito unijos savininku. Nėra taip, kad noriu ar nenoriu, yra – turiu dalyvauti valdyme. Būtina, kad tiek indėlininkai, tiek paskolų gavėjai domėtųsi unijos valdymu, reikalautų sklaidos, kur vyksta susirinkimai, važiuotų ir dalyvautų juose. Nes ten priimami sprendimai dėl jų pinigų.

Jeigu žmonės nedalyvauja susirinkimuose, 20 aktyvesnių pajininkų gali apsukti kredito unijos kryptį 180 laipsnių kampu. Nesvarbu, kad pajininkų joje yra kad ir 10 tūkst. Čia kaip ir tautos balsavimas, kai renkamas šalies prezidentas. Atėjęs balsuoti žmogus turi vieną balsą. Jeigu neatėjai, nebalsavai, vadinasi, tavo balsas yra tuščias. Taip ir unijoje.

Mažą aktyvumą aš siečiau su sovietmečiu. Faktas – pas mus mažas bendruomeniškumas. Daugiabutyje mes savo kaimynų jau nebepažįstame. O  kooperatines tradicijas turinčiose valstybėse – Olandijoje, Austrijoje, Vokietijoje, ypač jų mažesniuose miesteliuose, yra bendruomenės, yra bendruomenės bankai. Gal nebūtina dalyvauti visiems, bet galbūt vieno tėvas dalyvauja, giminės atstovas dalyvauja. Bendravimas kredito unijose yra visiškai kitoks. O pas mus visi išsisklaidę.

"Bentley" atsiranda tada, kai trūksta vidaus kontrolės ir savininko atsakomybės.

– Žmonėms iš šono atrodo, kad dalyje kredito unijų, kaip ir 1991–1995 m. komerciniuose bankuose, buvo dalis apsukruolių, kuriems svarbu buvo tik surinkti iš žmonių indėlius ir pasinaudoti svetimais pinigais. Ypač mažesniuose miestuose...

– Prieš kredito unijų reformą tokių atvejų buvo ne vienas. Viena reformos krypčių ir buvo jungimasis į centrines kredito unijas. Ir tai buvo viena tų sunkiųjų dalių. Nes reikalinga savikontrolė. Tada ne tik pajininkai domisi savo unija, bet ir partneriai – unijos – vieni kitais. Kaip vyksta verslo valdymas, paskolų rizikos valdymas, kokia finansinė padėtis, kas yra vadovai ir t.t. Taip yra užtikrinama, kad tokie atvejai, kaip "Bentley" pirkimai būtų netoleruojami.

Kitas dalykas, buvo centrinė kredito unija ir anksčiau, bet truputį gal ir bedantė. Po reformos centrinės kredito unijos gavo daugiau teisių ir galių imtis priemonių, esant reikalui, užkardyti rizikos veiksnius kredito unijose. Tai stiprus pokytis, kuris leidžia tikėtis, kad tokių atvejų, kai unijos tapdavo nemokios, nebebus.

– 2016 m. viešai pasidalijote, kad jaučiamas kai kurių suinteresuotų grupių pasipriešinimas kredito unijų stabilumą užtikrinantiems pokyčiams. Kokios tos grupės ir kaip pavyko įveikti pasipriešinimą?

– Na, išsiskyrė nuomonės. Bet aš džiaugiuosi tuo, kad įstatymai buvo priimti. Manau, įstatymai geri, pagal juos startavo naujoji kredito unijų sistema. O gręžiotis atgal, ko gero, nėra prasmės.

Bankų bankrotai

Bankas/ Bankrotas/ Lėšų trūkumas mln. eurų

"Apus" (Kaunas) 1994 m. birželio 15 d. Nėra duomenų

"Ateities" bankas (Panevėžys) 1994 m. rugsėjo 19 d. 4,05

"Sekundės" bankas (Kaunas) 1994 m. gruodžio 6 d. 11,58

"Kredito bankas" (Vilnius) 1995 m. gegužės 4 d. Nėra duomenų

"Nida" (Vilnius) 1995 m. gegužės 12 d. 7,24

Kooperacijos bankas (Vilnius) 1995 m. birželio 15 d. Nėra duomenų

* "Aurabankas" (Vilnius) 1995 m. birželio 21 d. 11,58

"Lietuvos verslas" (Vilnius) 1995 m. rugsėjo 26 d. Nėra duomenų

"Balticbank" (Vilnius) 1995 m. spalio 11 d. 1,74

* Lietuvos akcinis inovacinis bankas (Kaunas) 1995 m. gruodžio 19 d. 115,85

Komercijos ir kredito bankas (Kaunas) 1996 m. vasario 19 d. 3,48

"Ekspres" (Vilnius) 1996 m. rugpjūčio 16 d. 3,48

Vakarų bankas (Klaipėda) 1996 m.rugsėjo 16 d. 14,48

"Senamiesčio bankas" (Vilnius) 1996 m. gruodžio 23 d. Nėra duomenų

"Tauro" bankas (Vilnius) 1997 m. liepos 8 d. 34,75

"Litimpeks" (Vilnius) 1999 m. rugsėjo 13 d. 43,44

"Snoras" (įsteigtas Šiauliuose) 2011 m. lapkričio 24 d. 984,71

Ūkio bankas (Kaunas) 2013 m. gegužės 2 d. 355,07

* Finansų ministerijos Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba dviejų bankų į bnkrutuojančiųjų sąrašą neįtraukė

Kredito unijų bankrotai

Kredito unija/ Sustabdyta veikla/ Grąžinama pajininkams indėlių mln. eurų

Švyturio taupomoji kasa (Gargždai) 2013 m. sausio 24 d. 5,05

Nacionalinė kredito unija (Vilnius) 2013 m. sausio 24 d. 34,85

Laikinosios sostinės kreditas (Kaunas) 2013 m. gegužės 9 d. 6,67

Vilniaus taupomoji kasa (Vilnius) 2014 m. sausio 17 d. 64,11

Naftininkų investicijos (Klaipėda) 2014 m. balandžio 30 d. 3,43

"Amber" (Vilnius) 2016 m. rugsėjo 20 d. 19,97

Žemaitijos iždas (Telšiai) 2017 m. kovo 7 d. 1,63

Pajūrio kredito unija (Klaipėda) 2017 m. kovo 17 d. 2,15

Baltija (Vilnius) 2017 m. rugsėjo 25 d. 11,53

Namų kredito unija (Vilnius) 2017 m. rugsėjo 25 d. 1,38

Vilniaus kreditas (Vilnius) 2017 m. lapkričio 10 d. 20,36

Centro taupomoji kasa (Vilnius) 2018 m. sausio 16 d. 10,56

Taupkasė (Kaunas) 2018 m. vasario 13 d. 18,68