Pasaulinė finansinė krizė jau tęsiasi penkerius metus, tačiau ekonomika nerodo jokių ilgalaikio atsigavimo ar gerėjimo perspektyvų. Atrodo, kad situacija eina tik blogyn, ir visi rodikliai tai patvirtina: rekordinis nedarbas, bankų bankrotai, politinė Europos suirutė. Lyg to būtų maža, matome Artimuosiuose Rytuose tvyrančią įtampą tarp Izraelio ir Irano. Pirmasis reikalauja karo veiksmų, tačiau palaikymo iš JAV nematyti.

Dar žibalo į ekonominę krizę pila Kinijos ir Japonijos konfliktas dėl salų nuosavybės. Tai – papildomas trukdis ir taip trapiems ekonominiams santykiams vystytis. Tačiau po truputį imama kalbėti apie kitokią ekonomiką, apie kitokį socialinį susitarimą. Nes visa tai, ką dabar matome, tėra praeityje žmonių surašytų susitarimų ir taisyklių neteisingo susidėliojimo rezultatas. Bankų sistema yra neefektyvi ir turėtų būti išardyta.

Bankai turėtų būti maži ir arčiau žmonių, t. y. indėlininkas turėtų žinoti, kam panaudojami jo pinigai. Taip išvengsime tarpininko problemos, kai pastarasis sprendžia, kur daugiausia jis uždirbs pelno, o ne kur pinigai bus geriausiai panaudoti tvariai ekonominei raidai.

Taip pat kita žmonių išgalvota ir amžiaus problemas kelianti idėja – valiuta. Ji turėtų padėti mums vykdyti mainus, tačiau atvirkščiai – ji pati tapo preke ir politine priemone, o tai kenkia visuomenės gerovei. Mokesčių idėja buvo skatinti socialinę lygybę – paimti dalį išteklių iš jų daugiau turinčių ir juos paskirstyti tiems, kurie dėl įvairių aplinkybių (labai dažnai – atsitiktinumų) nesugebėjo jų tiek sukaupti. Tačiau atvirkščiai – šiandien matome, kad apmokestinamas vartojimas ir darbo vietų kūrimas, mažinamos pensijos ir socialinės išmokos pažeidžiamiausiems sluoksniams.

O apie stambiojo verslo ir kapitalo apmokestinimą kalbama kaip apie šundaktarystę. Savaime suprantama, jie yra didžiausi politikų finansuotojai ir jie kontroliuoja mūsų įsivaizduojamus „laisvus“ ir demokratiškais principais besiremiančius politikus. Stambusis kapitalas gali greitai perkelti savo pinigus į kitą šalį, o tai yra dar vienas šantažo metodas, kuriuo labai lengvai galima paveikti politinį „elitą“ apmokestinti neturtingus ir subsidijuoti stambųjį kapitalą.

Po truputį apie šią amžius vykdytą demokratinę apgavystę žmonės ima suprasti – pietinėse valstybėse vyksta aiškus pasipriešinimas, kad paprastas žmogus nebūtų paverstas priemone stambiojo kapitalo ir finansų konglomeratų žaidimuose. Juk sistema egzistuoja tol, kol žmonės ją pripažįsta.