Kas yra universaliosios bazinės pajamos, kokio dydžio jos būtų ir ar realu tai įgyvendinti Lietuvoje, aiškino VILNIUS TECH Ekonomikos inžinerijos katedros docentė Daiva Andriušaitienė.
– Universaliosios bazinės pajamos, kas tai per idėja? Iš kur ją atsinešėme? Ir kaip ji susijusi būtent su dirbtiniu intelektu?
– Universaliosios bazinės pajamos – tai besąlygiškai išmokamos pinigų sumos kiekvienam šalies piliečiui nuo gimimo iki mirties, nepriklausomai nuo to, ar jis dirba, ar nedirba, ar po pražydusia obelimi fleita groja, ar eilėraščius rašo. Bet kokiu atveju tai yra besąlygiškai mokamos pajamos, užtikrinančios minimalią gerovę, kuri jau yra pribrendusi, kurios nusipelnėme kartu su socialinės ir ekonominės raidos laimėjimais. Dabartiniu metu, esant polikrizei pasaulyje – kai turime karą, ekonomines, politines problemas, vis didėjančią socialinę ir turtinę diferenciaciją – vienas procentas turtingiausiųjų valdo 43 procentus pasaulio turto.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– O dirbtinis intelektas kokį vaidmenį atlieka?
– Šiuo atveju dirbtinis intelektas šiomis dienomis nesibeldęs peržengia ir auditorijų duris, ir, manau, jūsų žiniasklaidos fabriko duris. Kai iš ryto atsikėlę, gerdami kavą, ne kartą pagalvojame, ar jis mūsų neišstums. Ta rizika, baimė prarasti darbą, veikia mūsų gyvenimą. O turėdami galimybę gauti minimalias, mūsų išgyvenimą garantuojančias sumas, iš tikrųjų atgauname laisvę.
– Pabandykime tai labai paprastai paversti formule. Tai reiškia, kad dirbs dirbtinis intelektas, o pinigus gaus kiekvienas pilietis?
– Ne tik dirbtinis intelektas. Dirbtinis intelektas labiau iš kūrybinių, aukštesnę kvalifikaciją turinčių darbuotojų gali atimti darbo vietas. Automatizacija ir robotai taip pat. Iš tikrųjų, kai kurios technologinės naujovės auga beveik eksponentiškai.
– Kur nors, beje, jau vyksta toks modelis?
– Daugiau nei 200 eksperimentų pasaulyje.
– O šalis, kur tai būtų įgyvendinta ne kaip eksperimentas, o kaip realybė – jau yra?
– Šalis, kuri jau įgyvendino labai minimalų variantą, yra Maršalo Salos – labai maža šalis. Kas ketvirtį kiekvienam piliečiui moka po 200 eurų, o jų motyvas – paskatinti, moraliai palaikyti ir pakelti nuotaiką.
– Labai svarbus kontekstas, kad Maršalo Salos greičiausiai nelabai turi kariuomenės, nelabai turi grėsmių aplinkoje, tai maža valstybė. Keli tūkstančiai gyventojų, visai kita realybė. Europoje tokių pavyzdžių neturime, nes gyvename kitame kontekste.
– Turime tik eksperimentus. Arčiausiai mūsų – Suomija, kuri 2017–2018 metais dvejus metus vykdė eksperimentą, kas mėnesį mokėdama 560 eurų bedarbiams.
– Ir koks rezultatas?
– Rezultatai gana kontroversiški. Iš vienos pusės, tai nesumažino užimtumo, iš kitos – nesukūrė papildomų darbo vietų. Tačiau visuotinai pripažįstama, kad dalyvavusiųjų eksperimente visuomenės sveikata ir psichologinė būklė ženkliai pagerėjo. Ta ramybė, su kuria galime imtis norimos veiklos, yra labai didelė.
– O mūsų šalyje – vis dėlto nesame Suomija – ar nesibaigtų finansiniu krachu? Kokias sumas galėtume išmokėti kiekvienam, kad nebankrutuotume kaip šalis?
– Iš tikrųjų socialinės apsaugos sistema yra palyginti didelė. Daug sumokame už administravimą. Yra modeliuota variantų – nuo 100 iki 200 eurų, taip pat su 500 ar 600 eurų. Tačiau jau dabar Lietuvoje turime apie 233 eurus užtikrintų finansinių garantijų – tai yra minimalios remiamos pajamos, kurias dalijame ir gauname. Visi, kurie gauna mažiau, vienokiais ar kitokiais būdais, net jei reikia pateikti ne vieną pažymą, jie vis tiek jas užsitikrina. Jeigu įvedame visuotinumą – kuris ir yra viena pagrindinių universaliųjų bazinių pajamų idėjų – mums nebereikia administruoti. Išdaliname ir esame garantuoti. Be abejo, nesame tokie turtingi, kad jas įvestume šiandien. Tačiau jūsų karta turės priimti šiuos sprendimus, manau, ne vėliau kaip po kokių 10 metų.
Naujausi komentarai