– Ministre buvote neilgai, bet, neabejoju, darbų netrūko. Kokius darbus, kuriuos įgyvendinote, įvardytumėte pačiais svarbiausiais?

– Taip, buvau paskirta jau kadenciją baigiančios Vyriausybės finansų ministre. Kadangi esu į rezultatą orientuotas žmogus, nesistengiau nei sau, nei aplinkiniams kurti iliuzijos, kad per tokį trumpą laiką įgyvendinsiu radikalias reformas finansų politikoje. Pagrindinis uždavinys buvo tęsti atsakingą viešųjų finansų politiką ir parengti socialiai teisingą 2017 m. biudžeto projektą. Tai buvo sudėtingiausias darbas, nes teko tvirtai laikyti skydą, atremiantį populistines prasidėjusios Seimo rinkimų politinės kampanijos strėles.

Vienas prioritetinių klausimų mano darbotvarkėje buvo  mokesčių administravimo gerinimas, ypač mažinant surenkamo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atotrūkį. Ieškodami kovos su šešėline ekonomika ginklų, pasiūlėme iš pažiūros paprastą ir populiarią priemonę – kasos kvitų loteriją. Ši iniciatyva gali padėti išskaidrinti prekybos ir paslaugų sektorius, tad viliuosi, kad greitai ji bus realizuota.

Kartu su veržlia Finansų ministerijos (FM) specialistų komanda ir Lietuvos banku prisidėjome prie finansinių technologijų sektoriaus (angl. FinTech) plėtros mūsų šalyje – vien per pastaruosius mėnesius kelios tarptautiniu mastu žinomos įmonės paskelbė apie savo veiklos plėtrą Lietuvoje. "FinTech" – inovacijų sektorius, kuris sujungia naujausias informacines technologijas ir finansines paslaugas – nuo mokėjimų už paslaugas iki skolinimo ar finansavimo. Lietuvoje plėtoti šį sektorių šiandien yra puikios sąlygos: mūsų darbuotojai  kvalifikuoti, o infrastruktūra – gerai išvystyta. Esu tikra, kad Lietuva gali tapti "FinTech" technologijų lydere regione.

Dar būdama valstybės kontroliere kėliau opų valstybės turto valdymo klausimą. Valstybės institucijos šiandien valdo nekilnojamojo turto (NT) objektų, kurių bendras plotas siekia daugiau kaip 20 mln. kv. m. Tiesa, daliai institucijų papildomai reikia nuomotis patalpų. Sunku patikėti, bet nuomai per metus valstybė sumoka 6,5 karto daugiau, nei pati uždirba nuomodama jos valdomus NT objektus. Valstybės institucijos, įstaigos ir įmonės buvo įpareigotos Turto bankui įrodyti, ar pasitikėjimo teise valdomi išnuomoti, laisvi NT objektai joms iš tikrųjų yra reikalingi. Dabar lauksime tolesnių veiksmų – nebenaudojami pastatai ar patalpos turi būti parduoti.

Biudžeto projekto rengimą pradėjome kartu su prasidėjusiu Seimo rinkimų maratonu, tad įvairių populistinių prieskonių buvo sočiai.

– Grįžkime prie 2017 m. biudžeto klausimo: minėjote, kad tai buvo ne tik svarbiausias, tačiau ir sudėtingiausias darbas, kurį teko atlikti. Kodėl?

– Kaip ir minėjau, didžiausias iššūkis buvo tai, kad biudžeto projekto rengimą pradėjome kartu su prasidėjusiu Seimo rinkimų maratonu, tad įvairių populistinių prieskonių buvo sočiai. Jau projektiniuose pasiūlymuose, kuriuos gavo Finansų ministerija, buvo numatyta keturis kartus daugiau išlaidų, kurios neatitiko realių asignavimų valdytojų poreikių. Finansų ministro pareiga – ne tik paruošti biudžeto projektą, tačiau ir kontroliuoti, kad tas projektas būtų parengtas atsižvelgiant į Vyriausybės prioritetus, o viešieji finansai būtų tvarūs.

Teko didelė našta suvaldyti nežabotus norus išlaidauti, todėl arba vieniems, arba kitiems buvau bloga. Politinio populiarumo, siekiant laikytis fiskalinės drausmės, ilgai neišsaugosi. Vis dėlto turime suprasti, kad Lietuva – maža, atviros ekonomikos valstybė, todėl negalime sau leisti beatodairiškai didinti valstybės skolos.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius gyvenimas Lietuvoje pastebimai gerėjo, tačiau socialinė atskirtis didėja ir yra vienas didžiausių šiandienos Lietuvos sopulių, lemiančių, kad žmonės palieka šalį. Tad ir 2017-ųjų biudžetas buvo rengiamas siekiant užtikrinti socialinį žmonių saugumą.

Didinant šalies konkurencingumą ir skatinant ekonomikos augimą, o kartu ir kuriant sąlygas žmonių realių pajamų augimui yra svarbu vykdyti struktūrines reformas, iš kurių viena svarbiausių – darbo jėgos apmokestinimo mažinimas. Pasirinkta priemonė – neapmokestinamųjų pajamų dydžio (NPD) didinimas padidino deficitą 0,2 proc. BVP. Kita struktūrinė reforma – naujasis socialinis modelis – dar papildomai pridėjo apie 0,6 proc. deficito.

Šiandien politinės girnapusės garsiai ūžia dėl atsiradusio deficito kitų metų biudžete, bet NPD privalėjome padidinti, nes mažiausias pajamas gaunantiesiems ir auginantiesiems vaikus yra per sunku nešti mokesčių naštą. Kalbant apie socialinį modelį, Europos Komisija turėtų pripažinti, kad tai yra struktūrinė reforma ir mums bus taikoma biudžeto deficito išlyga. Kitaip tariant, atsiradęs deficitas bus pateisinamas, nes ne pravalgysime tuos pinigus, o juos skirsime situacijai darbo rinkoje, socialinės apsaugos sferoje gerinti.

– Vis dėlto, turint deficitinį biudžetą, neįmanoma sukaupti pinigų juodai dienai. Kas bus, jeigu užklups nauja krizė, apie kurią kalba kai kurie ekonomistai. Vėl teks smarkiai veržtis diržus?

– Visiškai sutinku ir manau, kad jau šiandien mums būtų saugiau turėti subalansuotą biudžetą. Deja, deficitą dabar didina ne negebėjimas subalansuoti pajamas ir išlaidas, bet planuojamas kitąmet įgyvendinti socialinis modelis, kuris atsieis beveik ketvirtį milijardų eurų. Tiesa, galbūt naujasis Seimas atsisakys kai kurių tame modelyje numatytų priemonių, susijusių su Darbo kodeksu, kurio įgyvendinimą yra planuojamas atidėti. Vis dėlto pensijų padidinimas yra numatytas nueinančios Vyriausybės rengtame biudžeto projekte ir jau nuo sausio 1 d. Lietuvos pensininkai gaus didesnes pensijas.

Dabartinė ekonominė situacija ragina siekti didesnio išlaidų ribojimo ir kaupti fiskalinį rezervą. Žinoma, būtų gerai, kad ir mūsų BVP augtų ne 2,7 proc. o, pavyzdžiui, daugiau nei 3 proc. Tuomet galėtume jaustis saugesni. Tačiau, kaip minėjau, kaip mažos ekonomikos šalis, esame labai pažeidžiami išorinių, globalių procesų.

– Jūsų, kaip finansų ministrės, o ir buvusios valstybės kontrolierės, nuomone, ar mūsų biudžeto lėšas ir paramą iš ES mes investuojame tikslingai?

– Investuoti reikia protingai, aiškiai žinant prioritetus. Ypač tai aktualu kalbant apie ES finansinę paramą. Investicijos turi duoti grąžą, dėl to jos turi būti įdarbintos, o ne panaudojamos ir, dar blogiau, tapti finansine našta viešajam sektoriui.

Per ateinančius kelerius metus turėtume padaryti viešųjų išlaidų peržiūrą, t. y. įvertinti, kur reikia išlaidų, o kur nereikia, nes tam tikros biudžeto programos yra nebereikalingos, atgyvenusios. Tuomet galėsime nukreipti nepanaudotas lėšas ten, kur jų iš tiesų labai reikia, kad būtų patenkinami patys svarbiausi mūsų valstybės, visuomenės poreikiai. Šiuo atveju kalbu apie sveikatos apsaugą, švietimą, socialinę apsaugą.

Kol kas nesame padarę visko, kad augtų Lietuvos ekonomikos konkurencingumas. Pavyzdžiui, švietimo srityje mes daug investavome į infrastruktūros plėtojimą, bet juk savaime infrastruktūra neskatina inovacijų. Jeigu atsiranda pastatai, laboratorijos arba įranga, ją reikia rezultatyviai naudoti. O jeigu  įdarbiname tas investicijas, tuomet jos duoda grąžą ir gali būti pajamų šaltinis finansuoti tos infrastruktūros išlaikymo ir nusidėvėjimo išlaidas.

Turime vadinamuosius Atviros prieigos centrus, kurie skirti  verslo užsakymams vykdyti. Tačiau nė vienas iš tų centrų nesugeba sukaupti išteklių turimai įrangai atnaujinti. 2020 m. įranga, kuri šiuo metu yra tuose centruose, jau bus pasenusi. Taigi įrangai atnaujinti vėl reikės valstybės paramos, nes tų centrų pajamos tik padengs jų veikimo išlaidas.

Pavyzdžiui, Kaune yra kuriamas Lietuvos mokslo populiarinimo centras – turime užtikrinti, kad tas centras didelę dalį pinigų, reikalingų jam išlaikyti, užsidirbtų pats ir netaptų našta valstybei.

Žinoma, aš nesu prieš tai, kad skyrėme nemažą dalį ES investicijų socialinei ir fizinei infrastruktūrai šalyje gerinti. Juk negalėjome gyventi, kaip gyvenome prieš šimtą metų. Tik reikėjo viską labiau pasverti: nepakanka tik sutvarkyti aikštes ir skverus, reikia, prieš imantis darbų, pagalvoti, ar bus likę žmonių, kurie vaikščios po tuos sutvarkytus parkus, aikštynus ir skverus.

Važinėjau po Lietuvą ir mačiau, kad yra miestelių, kurie labai išgražėję, tačiau tušti, nes žmonės išvažiavo dirbti kitur. Nebėra mokinių, kurie lankytų mokyklas, todėl reikia galvoti, kaip tas mokyklas išlaikyti.

Kitaip tariant, reikia ieškoti būdų, kaip kuo tikslingiau išnaudoti ES paramą iki 2020 m. Ir, esu įsitikinusi, dabar turime daugiau investuoti į ekonominę infrastruktūrą: verslo parkus, technologijų kūrimą, viešąjį transportą, energetiką. Kol kas investicijos į ekonominę struktūrą buvo menkos – jos vidutiniškai siekė vos 12 proc., kai kuriuose regionuose – 1–5 proc., likusi dalis teko fizinės ir socialinės infrastruktūros gerinimui.

– Ko palinkėtumėte arba ką patartumėte savo įpėdiniui šiame poste?

– Noriu palinkėti, kad ir toliau būtų vykdoma atsakinga fiskalinė politika. Finansų ministras turi nebijoti būti nepopuliariu politiku. Tačiau būtina atminti, kad, prieš priimant sprendimus, reikia įsiklausyti į kuo daugiau įvairių nuomonių, kurias svarbu išgirsti ne tik ministerijos kabinete, bet ir susėdus prie apskritojo stalo, išvažiavus į mažesnius Lietuvos miestus ir miestelius.