Teisingumo ministerija, žadėjusi sensacingo kainų tyrimo išvadas, kad už marškinėlius mūsų pardavėjai nuplėšia 15 proc. brangiau nei ispanai, sensacijos nepateikė. Mūsų kainos europinės, siekia kiek daugiau nei 101 proc. ES vidurkio. Bet Lietuvos žmonėms valdžios susirūpinimas kainomis vis tiek patiko. Juk rūpinasi. Ir premjeras Saulius Skvernelis rūpinasi. Kažkokį slaptą ginklą turi, kuriuo sustabdys dėl sausros žadamą produktų brangimą. O jei ir neturi, vis tiek malonu, kad rūpinasi.

– Teisingos kainos Lietuvoje ar neteisingos?

– Jeigu žmonės perka prekes, tai prekybininkai tas kainas ir kelia, – sako ekonomistas prof. Romas Lazutka. – Mes, ekonomistai, skiriame, kurių prekių kaina yra elastinga ir neelastinga. Jei neelastinga, vadinasi, tų prekių tiesiog nėra kuo pakeisti, žmogus negali jų nepirkti. Pavyzdžiui, tokių kaip šildymas (na, valstybė jas reguliuoja). Arba maisto produktų. Be jų neturi kur dėtis. Jei drabužių, gali pasirinkti: yra brangesnių, yra pigesnių. Madingi brangesni, gali pirkti pigesnius ne tokius madingus. Žinome juk, perka ir iš antrų rankų, "Humanos" kokios, žmonės, kurie neturi pinigų.

Matyt, pardavėjai orientuojasi į pirkėjus ir čia sunku pasakyti, ar yra kažkoks kartelinis susitarimas. Na, vienų parduotuvių yra daugiau, bet yra tokių, kur mažiau gamintojų. Mums belieka tik spėlioti. Reikia įrodyti, ar susitinka žmonės, susitaria dėl kažkokių kainų. Iš Konkurencijos tarybos nesigirdi, kad būtų kažkokie skandalingi tyrimai, kas nors tokio svarbaus išaiškinta. Kita vertus, jie aiškina, kad atskleisti tokius atvejus labai sudėtinga. Nepagausi už rankos. Jei dabar vienas kelia kainas, paskui jį ir kitas kelia. Tarkime, bankininkystės srityje paslaugų kainos. Bankų nedaug. Vienas didina kainas, kitas neatsilieka. Ir dabar įrodyk. Mes, ekonomistai, sakome, kai yra oligopolinė rinka, o vienas kainas pakėlė, kito elgesys gali būti dvejopas. Gali irgi didinti, uždirbti. Bet gali pasirinkti strategiją kainą palikti tokią, kokia buvo. Tada klientai iš pirmojo banko turėtų subėgti į antrąjį, kuris nepabrangino, ir šis uždirbtų daugiau su mažesnėmis kainomis.

Kyla abejonių, kad, net sumažinus PVM maisto produktams, to pirkėjai nepajus, o naudą gaus prekybininkai (Vytauto Petriko nuotr.).

– Bet juk daug lemia įpročiai. Ypač vyresniam žmogui banką pakeisti nėra lengva – prieraišumas tam, ką jau kažkada pasirinko, labai didelis. Rečiau skiriasi jų šeimos, rečiau jie emigruoja, rečiau keičia darbą, perka prie namų esančioje parduotuvėje. Ieškodamas kažko pigesnio toks vargu ar belsis į kitą miesto pakraštį. Gal tai prekybininkai ir išnaudoja?

– Na, taip. Sako, kad Lietuvoje yra konkurencinga rinka, kad yra ne vienas prekybos tinklas. Bet jei viename šiek tiek pigiau pienas, o kitame – daržovės, žmogus nevažiuos su vienu pirkinių krepšeliu per keletą parduotuvių. Vilniuje yra, kad skirtingų tinklų parduotuvės viena priešais kitą, o kitur – ne. Žinoma, prekybininkai nori kuo daugiau parduoti, tiria vartotojų elgesį ir tuo pasinaudoja. Negali čia labai pykti – nėra prievartos.

Vis dėlto dažnai galima pasirinkti. Gali pigesnį sūrį pirkti, gali brangesnį. Prekybininkai orientuojasi į tai, ką žmonės perka. Pažiūrėjus į užsienio šalis, dauguma žmonių irgi gyvena nuo algos iki algos, kainos yra dar didesnės nei pas mus. Tačiau atliktas tyrimas lyg ir parodo, kad mokame daugiau. Ypač už drabužius.

Lietuviai drabužiams teikia didesnį dėmesį, linkę išleisti santykinai didelę dalį pajamų tam. O, tarkime, vakariečiai į tai mažiau kreipia dėmesį, nors pagal savo pajamas galėtų pirkti daug daugiau madingesnių apdarų. Jie labiau linkę leisti pinigus kokioms nors pramogoms. Pirkėjų įpročius arba nuostatas ir išnaudoja pardavėjai.

Nelogiška būtų sakyti, kad Lietuva labai brangi šalis. Kaip gali būti, kad žmonės uždirba daug mažiau nei Vakaruose, bet išgyvena.

– Dėl karštos vasaros šiemet Lietuvoje derlius mažesnis. Gąsdinama, kad dėl to brangiau mokėsime už maistą.

– Ne, čia nerimta. Juk mes esame ES rinkoje, kuri labai didelė. Jei kažkur derlius mažesnis, kitur jis didesnis. Karštis ir sausra vieniems augalams kenkia, kitiems – labai gerai. Tikrai negalime orientuotis vien į Lietuvos rinką.

– O premjeras nepavargsta kartoti, kad ieškos būdų, kaip pažaboti kainas. Ar yra tokių būdų, ar čia tik politikavimas?

– Tik per Konkurencijos tarybą Vyriausybė gali inicijuoti tyrimus. Kitų būdų kaip ir nėra. Tarp ES valstybių sienų nebėra, muitų nebėra, kylant kainoms prekių turėtų būti atvežta iš kitų šalių. Jei vežtų iš už ES ribų, kai tenka mokėti muitus, mūsų Vyriausybė irgi neturėtų galių ką nors pakeisti. Kiekviena šalis dėl šių mokesčių negali spręsti, yra bendri apmokestinimo sprendimai. Todėl pigesni produktai iš Brazilijos ar Meksikos, Turkijos, Rusijos ar Ukrainos Vyriausybės sprendimu pas mus negalėtų irgi tapti pigesni. Premjeras, ministrų kabinetas gali prižiūrėti vidaus rinką, kad nebūtų susitarimų, stiprinti Konkurencijos tarybą.

Susitarimus Konkurencijos taryba sunkiai išaiškina. Nesurinkus pakankamai įrodymų ir nubaudus, teismuose pralaimi bylas. Tokiais atvejais nubaustas verslas siekia, kad būtų atlyginti nuostoliai. Negirdime, kad būtų daug tyrimų. Tad arba sunku išsiaiškinti kartelį, arba pastangos per menkos.

Nedidelis juk Konkurencijos tarybos finansavimas, kad galėtų pasisamdyti gerus ekspertus, specialistus. Susiduria dvi nelygios jėgos. Iš vienos pusės tie, kurie gauna valstybinę algą, iš kitos – stambaus verslo samdomi gerai apmokami specialistai. Tai tas jėgas reikėtų, kiek galima, pabandyti sulyginti.

– Ar pridėtinės vertės mokestis (PVM) tikrai lemia kainas Lietuvoje?

– Čia senas ginčas. Jei rinkos veikia efektyviai, žinoma, jis turėtų nulemti. PVM maisto produktams yra 21 proc., ir sumažinus jį pusiau, pinigai gali likti pardavėjams. Tie, kurie nori pervilioti pirkėjus, vartotojus, galėtų mažinti kainas. Bet taip gali būti tik veikiančioje rinkoje, kitaip laimi noras pasilikti papildomus pinigus sau. Lietuvoje todėl ir argumentuojama, kad dėl PVM mažinimo nesumažėja kainos. Tai yra signalas, kad rinka neveikia.

Kitose šalyse taikomi lengvatiniai PVM maisto produktams. Ir ten jie pigesni. Teoriškai tai turėtų veikti ir pas mus. Bet… Tai reiškia, kad rinką suvaržo verslininkai, kurie dominuoja.

– PVM mažinimas pas mus kainos nenulemia. Tai kas nulemia? Godumas?

– Godumas ekonomikoje yra normali sąvybė. Paprastai sakome, kad verslininkai yra godūs, nori daugiau uždirbti. O kodėl mes norime pigiau pirkti? Dėl godumo. Norėtume už tą pačią algą nusipirkti daugiau. Norėtume už vidutinę 600 eurų algą nupirkti tiek pat, kiek vakariečiai už savo vidutinį 2 000 eurų atlyginimą. Todėl pas mus žmonės tikisi mažų kainų.

Žmonės vadinami godžiais, savanaudžiais, bet galėtume vadinti ne taip neigiamai, o racionaliais.

Kiekvienas nori uždirbti daugiau su mažiausiomis pastangomis ir už tą sumą pirkti kuo daugiau. Kai verslininkams sakome, kad jie godūs, verslininkai gali sakyti, kad vartotojai yra godūs. Kai nenori už prekę mokėti nurodytos kainos, tai irgi godumas.

Ekonomistai paprastai moralinių dalykų nesvarsto. Tačiau, nepaisant to, rinka turi veikti taip, kad žmonės, ir vieni, ir kiti, būdami godūs, turi patarnauti vieni kitiems. Parduoti kuo pigiau, kuo mandagiau, nes jei nedarysi taip, padarys konkurentas, ir prarasi pirkėją.

Per 200 metų, kai atsirado rinkos sąvoka, ji sutvarkė taip, kad žmonės yra vieni kitiems paslaugūs. Nori parduoti prekių kuo daugiau – negali kelti kainos. Jei vis dėlto keliama, yra tam tikras dėsnių sutrikimas.

– Na, sunku racionalumu pavadinti tai, kad sumažėjo prekių pakuotės. Anksčiau pienas, kefyras buvo parduodami litro pakeliais, patyliukais susitraukė iki 900 g ar net 800 g. Sūreliai – nuo 50 g iki 40 ar 35 g. Kainos faktiškai liko tos pačios. Ir čia ne godumas?

– Tai, sakyčiau, yra ties apgavystės riba. Pasinaudojama žmonių įsitikinimu, kad pakuotė yra litro arba kilogramo, – juk pirkėjas dažnai net nežiūri į užrašą. Ir restoranuose galima pastebėti atsiradusius kainų pokyčius, nurodoma, ne kiek visas patiekalas kainuoja, o 100 g. Visas sveria 150 g, nurodyta kaina labiau privilioja pirkėją. Arba garnyras parduodamas atskirai, nors visi įpratę, kad parašyta kaina – už viską.

Kai taip mažinamas svoris, mano manymu, tai ir yra Konkurencijos tarybos, Vartotojų teisių apsaugos tarnybos reikalas. Jos į tai turėtų žiūrėti kaip į klaidinimą. Galėtų šios tarnybos kreiptis į teismą, bausti.

Manau, pasinaudojama pirkėjo neapsižiūrėjimu, tuo, kad žmogus nesusigaudė. O kas yra neapsižiūrėjimas? Tai arti apgavystės. Aišku, pardavėjas turi argumentų: skaitykite, kas parašyta, mes juk neslepiame: neparašome, kad yra 1 l, o įpilame 0,9 l.

Negarbingas elgesys su vartotoju. Ar kiekvieną kartą atėjęs į prekybos centrą pirkėjas turi identiškai pakuojamą prekę vartyti, atidžiai skaityti smulkius užrašus, ar nepasikeitė įprastas svoris?

Kas būtų, jei audeklo pardavėjai imtų savo prekę matuoti ne po 1 m, o po 90 cm, bet kainą paliktų nepakeistą? Arba automobilio gamintojas nustatytų, kad nuvažiavus 1 km spidometras rodytų tik 900 m? Irgi pasiteisintų žmogaus neapsižiūrėjimu? Ir piniginę galima iš kišenės ištraukti sakant, kad žmogus ją prarado dėl neapsižiūrėjimo.

Aišku, galėtų vartotojai susivienyti, paskelbti socialiniuose tinkluose, kad "toks ir toks pardavėjas naudojasi mūsų patiklumu, naivumu – ignoruokime prekybos tinklą". Tai būtų išeitis. Tačiau, kita vertus, prekybininkai vieni nuo kitų nusižiūri – ir vieni taip daro, ir kiti. Ir niekur nepabėgsi.

Romas Lazutka

– O ir į Lenkiją, kur daug kas pigiau, visi nenuvažiuos.

– Aišku. Gal stambaus pirkinio gali kas nuvažiuoti, bet dėl smulkmenų nevažinės. Tarkime, kiekvieną dieną pieno.

Priminsiu, Lietuvoje yra prekių, kurias, supratęs, kad per brangios, kad nepatinka, gali grąžinti. Tik ne visi žmonės apie tai žino. Tiesa, pas mus, jei atneši atgal, privalai turėti čekį. O Vakaruose – jokio skirtumo. Jei prekė nauja, bet tau netinka, nebenori, atneši, ir nereikia įrodymų, kad būtent čia pirkai. Įrodymas paprastas – užtenka to, kad pardavėjas tokiomis prekėmis prekiauja. Ir priima. Lietuvoje reikalauja čekio. Nors žmogus gal nepasiėmė, gal pametė. Čia vėl rodo mūsų prekybininkų požiūrį į pirkėją.

– Kaip kontroliuoti kainas degalinėse? Naftai pabrangus, degalų kainos sparčiai šokteli aukštyn, atpigus – lėtai lėtai leidžiasi.

– Tai vėlgi oligopolinės rinkos pavyzdys. Yra tik keletas degalinių tinklų, ir gali spėlioti, ar jie tarpusavyje susitarė. Pagal teoriją kažkuriam vienam būtų naudinga kainos nedidinti. Tačiau visi žinome, kad Visų šventųjų dieną labai daug žmonių važiuoja, pilasi daugiau degalų, o visi tinklai padidina kainas. Taip, tai rinka, jie turi teisę pabranginti ar atpiginti. Ar jie susitarė, ar kiekvienas atskirai pagalvojo, va, padidinkime, daugiau pinigų uždirbsime. Sunku įrodyti, bet juk suprantame, kad jie visi susėdę televizijos studijoje viešai susitars.

Kitose šalyse taikomi lengvatiniai PVM maisto produktams. Ir ten jie pigesni. Teoriškai tai turėtų veikti ir pas mus. Bet…

– Bet kainos visada neišvengiamai didės?

– Na, drabužiai brangesni nei Vokietijoje, jie gal ir nebrangs, bet kitos prekės, kuriuos pigesnės nei kitur, brangs. Tendencija tokia bus.

– Didėja vidutinis uždarbis. Uždirba daugiau ne tik pirkėjas, bet prekybos tinklų valdytojai daugiau moka ir pardavėjams. Tai papildomos prekybininkų, paslaugų teikėjų išlaidos. Gal pirkėjas vis dėlto be reikalo pyksta dėl didėjančių kainų, gal jos dėl objektyvių priežasčių didėja?

– Kad ir kaip pyktume, statistika rodo, kad mūsų kainos, palyginti su Europos, yra vidutinės. Kai kas yra gerokai brangiau, bet kai kas – ir gerokai pigiau. Prekybininkai, matydami, kad lietuviams svarbūs drabužiai, didina jų kainas. Jei kažką mato ne taip svarbaus, nebrangina, nes aišku, kad nepirks niekas.

Bet kainų vidurkis pas mus atitinka išsivystymo lygį. Kuo šalis turtingesnė, daugiau sukuria produkto, tuo kainos didesnės. Tai galime pamatyti Skandinavijoje, Šveicarijoje, kitose labai išsivysčiusiose šalyse. Skurdesnėse valstybėse kainos yra mažesnės. Lietuvoje pagal ekonomiką ir kainų lygiai atitinka.

Lietuvoje vidutinės algos 600 eurų, o Vokietijoje, Italijoje siekia 2 000 eurų. Pas mus žmonės išgyvena, negalime sakyti, kad kainų lygis aukštesnis. Nebent visiškai netikėtume mūsų Statistikos departamentu. Bet kiekvienas žmogus savo atskirais pastebėjimais negali įrodyti, kad Statistikos departamentas, fiksuojantis daugybės prekių ir paslaugų kainas, klysta.

Nelogiška būtų sakyti, kad Lietuva labai brangi šalis. Kaip gali būti, kad žmonės uždirba daug mažiau nei Vakaruose, bet išgyvena? Negali pasakyti, kad Lietuvos gyventojas nevalgo, neapsirengęs, nesusimoka už butą, nesipila degalų į automobilį. Gyvena. Aišku, gyvenimo lygis yra žemesnis, tačiau nėra tokios disproporcijos, kad Lietuvoje visų prekių ir paslaugų kainos būtų kaip Vokietijoje, o atlyginimai – tris kartus mažesni. Nelogiška, turėtume išmirti.

– Vis dėlto, vienų tyrimų duomenimis, kas penktas žmogus Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos, pagal kitus tyrimus – kas trečias.

– Taip, yra skurdo riba. Tačiau ją lemia pajamų nelygybė, kainų lygis palaikomas aukštesnis, nes yra žmonių, kurie gali mokėti brangiau. Minimalias pajamas gaunantieji nepirks, bet pardavėjui – koks skirtumas, jam užtenka ir vidutinę algą uždirbančių pirkėjų. Padidina kainą ir surenka tuos pačius pinigus, kuriuos uždirbtų pritraukdamas ir skurstančiuosius.