Rezervo dar yra: darbo rinką galėtų papildyti negalią turintys asmenys

ES mastu atsiliekame

Siekdama sustiprinti žmonių su negalia įtrauktį darbo rinkoje, Užimtumo tarnyba (UžT) paskelbė, kad įgyvendins atnaujintos profesinės reabilitacijos modelį. Jis turėtų padėti atkurti arba sustiprinti tokių asmenų darbinius gebėjimus, įgyti ar pakeisti profesinę kvalifikaciją ir pasirengti grįžti į darbo rinką.

Vilniaus universiteto (VU) ekonomisto, Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) direktoriaus Boguslavo Gruževskio įsitikinimu, tai yra svarbi iniciatyva, nors ir vėluojanti, nes darbo rinkoje įtampa dėl darbuotojų trūkumo tvyro jau seniai. „Tačiau geriau vėliau negu niekada“, – sako jis.

Neįgaliųjų užimtumo srityje Lietuva atsilieka nuo daugelio ES šalių, todėl efektyvios ir, kaip pabrėžia B. Gruževskis, tinkamai įgyvendinamos UžT priemonės galėtų padidinti Lietuvos darbo rinkos stabilumą: „Viena vertus, būtų sukurta papildomų darbo vietų, kita vertus – tai gerins neįgaliųjų gyvenimo lygį, nes jie dažnai patenka į skurdžiai gyvenančių visuomenės narių grupę.“

2024 m. Lietuvoje gyveno apie 231 tūkst. žmonių su negalia, iš jų darbingo amžiaus buvo 152 tūkst. „Neįgaliųjų užimtumas, įskaitant ir dalį vyresnio amžiaus žmonių, sudarė apie 50 proc., Danijoje, Nyderlanduose jis sudarė 65 proc., Estijoje, Švedijoje, Vokietijoje – iki 60 proc., – statistika dalijasi LSMC direktorius. – Niekas nesieka įdarbinti visų neįgaliųjų, nes yra labai aukšto neįgalumo atvejų ir pan. Tačiau jeigu pasiektume lyderiaujančių šalių lygį ir padidintume neįgaliųjų užimtumą iki 65 proc. ar net, galvočiau, 70 proc. – viskas priklauso nuo to, kaip mes tai darysime, – tai papildomai Lietuvos darbo rinkai užtikrintų apie 25 tūkst. darbuotojų.“

Vis dėlto B. Gruževskis atkreipia dėmesį, kad neįgaliųjų užimtumas yra itin jautrus klausimas, reikalaujantis kompleksinio požiūrio į kiekvieną atvejį. „Labai svarbu užtikrinti, kaip tai daroma pagal Danijos, Švedijos modelius, kad užimtumas būtų maksimaliai priderintas prie neįgalaus žmogaus galimybių. Manau, kad naujoje UžT programoje kaip tik tai ir yra numatyta, tarnyba stiprins individualų darbą. Pavyzdžiui, Nyderlanduose žmonės dažniausiai dirba ne visą darbo laiką, jų darbas suderintas su jų saugios aplinkos išsaugojimu ir t. t.“, – pavyzdžiais dalijasi VU ekonomistas.

Pasak jo, didesnis lankstumas galėtų pagerinti bendrą užimtumo situaciją Lietuvoje: „Geriau dirbti ne visą darbo dieną, lanksčiais grafikais, sąlygomis, bet turėti aukštesnius užimtumo rodiklius.“

„Mums Lietuvoje labai svarbu keisti kultūrą, kad darbas yra prievarta. Darbas yra laimingo gyvenimo elementas, – pabrėžia B. Gruževskis. – Turime pradėti nuo vaikų, švietimo sistemos. Labai mažai dėmesio skiriama karjeros valdymui.“

Jis pasigenda efektyvaus profesinio konsultavimo visą gyvenimą – ne tik profesinę karjerą dažniausiai pradedančiam jaunimui. „Juk ir vėliau gyvenimo eigoje yra įvairių situacijų: negalia, gimė vaikas, išsikraustėte į kitą miestą, išėjote į pensiją. Yra šimtai situacijų, kai turite susimąstyti ir mokėti pasinaudoti profesijos konsultanto paslaugomis, o jis turi būti apginkluotas įrankiais, kad turėtų ką jums patarti“, – teigia B. Gruževskis.

Mastas: 2024 m. Lietuvoje gyveno apie 231 tūkst. žmonių su negalia, iš jų darbingo amžiaus buvo 152 tūkst. / D. Labučio / ELTA nuotr.

IT tapo proveržiu

Informacinės technologijos (IT) patobulino neįgaliųjų įdarbinimo galimybes, nes sumažino fizinės negalios įtaką darbo funkcijų atlikimui: daug ką galima daryti turint silpnesnę ranką ar regėjimą, sako B. Gruževskis. „Kita vertus, IT užtikrina galimybes dirbti iš namų, o tai yra milžiniškas pranašumas, kadangi namai yra saugi aplinka“, – tęsia jis.

Tačiau labai svarbus ir pačio neįgaliojo pasiruošimas darbo rinkai, didelė atsakomybė tenka švietimo sistemai, reabilitacijos įstaigoms. B. Gruževskis giria šalyje pasiekiamus fizinės reabilitacijos rezultatus ir sako, kad šiandien daugiau dėmesio turėtų būti skiriama psichologinei reabilitacijai: „Žmogui reikia atstatyti pasitikėjimą savimi, motyvaciją grįžti į darbo rinką, ypač kai reikia keisti savo aktyvumo kryptį.“

Kartu reikia ir plataus informavimo, į kokias sritis žmogus gali orientuotis. „Pavyzdžiui, aš buvau statybininkas, bet dabar turiu stuburo problemų. Galima daug ko mokytis, persikvalifikuoti, bet, jei neturiu gerų matematinių žinių, programuotoju, greičiausiai, nebūsiu, todėl institucijų atsakomybė suteikti rekomendacijas, kurios būtų pritaikytos pagal tam tikras profesines veiklas. Fizinės reabilitacijos metu turėtume iš karto dirbti ir su profesine reabilitacija, dirbti su asmens nuostatomis, kur link jis pats norėtų judėti“, – taip LSMC direktorius mato tikslingo darbo su negalia turinčiais žmonėmis kryptį.

Neįgaliųjų užimtumas, įskaitant ir dalį vyresnio amžiaus žmonių, Lietuvoje sudaro apie 50 proc., o Danijoje, Nyderlanduose – 65 proc.

Problemų spektras – platus

Lietuvoje neįgaliųjų nedarbo lygis yra vienas aukščiausių ES. Kaip teigia įvairius rodiklius analizuojantis B. Gruževskis, šalyje apie 20 proc. negalią turinčių žmonių yra registruoti bedarbiai, o vidutiniškai ES tokie asmenys sudaro 6–7 proc. „Reikia žiūrėti, ar jie dirbtinai registruojasi ir nesiekia užimtumo, ar tikrai siekia ir juos būtų galima integruoti“, – sako jis.

LSMC direktorius taip pat išskiria, kad, galiausiai tokiam asmeniui įsidarbinus, institucijos negali jo pamiršti – dar mėnesį ar kelis reikėtų palaikyti ryšį, teikti vadinamąsias palydėjimo paslaugas.

Kad ryšio palaikymas iš tiesų reikalingas, patvirtina ir Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkė Laura Žiūkienė. „Palydėjimas įsidarbinus yra labai svarbus vien dėl to, kad žmogus nebijotų pripažinti, kad, pavyzdžiui, turi kokią nors ligą ir būna pagerėjimų, bet būna ir paūmėjimų. Kai kurie darbdaviai baiminasi tokių paūmėjimų ir, jiems ištikus, atleidžia darbuotojus arba išsiskiria bendru sutarimu“, – iš praktikos žino L. Žiūkienė.

Kauno miesto neįgaliųjų draugija pati priima dirbti tam tikrų sunkumų turinčius asmenis ir kiek kitaip žiūri į panašias situacijas. „Turime žmonių, kurie teikia pagalbą namuose neįgaliesiems, bet patys turi, pavyzdžiui, psichologinių problemų, tokių kaip depresija ar bipolinis sutrikimas. Kitiems žmonėms jų diagnozės nekelia pavojaus, bet pačiam sergančiajam yra sunkios, – pasakoja draugijos pirmininkė. – Būna dienų, kai toks žmogus tiesiog negali dirbti. Mes nesiimame atleidimo, bet laukiame, kada būsena pagerės ir jis galės grįžti. Svarbu, kad žmonės neužsiblokuotų ir ateityje, nebijotų, kad, sužinojus apie sveikatos problemas, tave iš karto išmes iš darbo. Tokiam žmogui taip pat duodame tiek darbo valandų, minimaliai, kiek jam yra komfortiška dirbti, net ir klientą pritaikome, kad žmogus galėtų pakelti darbo krūvį.“

Kauno miesto neįgaliųjų draugijai tenka bendradarbiauti ir su UžT. Kartais tarnyba atsiunčia įvairių problemų turinčių neįgalių asmenų. Anot L. Žiūkienės, dažnai tai ir socialinių įgūdžių stoka, ir savo gebėjimų pervertinimas arba neįvertinamas, o kartais žmogus tiesiog nesupranta, ko jis nori arba nenori.

„Kitas svarbus dalykas, kad žmogus, kuris turi negalią, kartais svarsto, ar jam geriau eiti dirbti, ar nedirbti, nes jis vis tiek gauna pašalpą. Būna problemų su motyvacija, mes stengiamės ją truputį koreguoti, kalbame, kad įsitraukti į darbo rinką yra geriau, negu nieko neveikti“, – akcentuoja ji.

Nelegalaus darbo problema taip pat aktuali. „Pavyzdžiui, kaimynė prižiūri senyvą moterį, kuri jai už tai sumoka neoficialiai. Mes mokome, kad dabar taip gal ir patogu, bet greitai gali tų pinigėlių ir nebūti, todėl, dirbant nuolat, ir bobutei pigiau būtų, nes tokias paslaugas valstybė nemenkai finansuoja, ir tau gerai, nes kaupiasi būtinasis darbo stažas. Mokome, kad gauti atlyginimą, atostoginius ir būti darbo rinkos nariu yra didesni pliusai nei juodi pinigai“, – dėsto L. Žiūkienė.

Būna ir tokių situacijų, kai žmogus ilgą laiką prižiūri savo neįgalius tėvus ar vaiką. Toks žmogus slaugymo ir priežiūros patirties tikrai turi, bet neturi kvalifikacijos, pagal kurią galėtų dirbti. „Tokiose situacijose mes stengiamės juos palydėti, kad jie gautų išsilavinimą, žinotų, kaip iš tikrųjų reikia tai daryti. Kartais, kad ir kaip tai skambėtų, tikrai užtenka tik vadinamojo popieriuko, nes tokie asmenys turi pakankamą patirties bagažą“, – tikina ji.

Palankūs sektoriai

Šiandien kone daugiausia Kauno miesto neįgaliųjų draugijos dirbančiųjų teikia paslaugas į namus. „Prieš keletą metų nemažai mūsų darbuotojų ėjo dirbti nekvalifikuoto darbo, į apsaugos sritį. Viena įmonė tiesiog laimėjo konkursą ir reikėjo budėtojų bendrabučiuose. Tai nėra fiziškai sunkus darbas, tai yra bendravimas su žmonėmis“, – pasakoja L. Žiūkienė.

Anot jos, dažnai asmenų su negalia aktyviai ieško ir valymo paslaugų įmonės, bet tai jau yra fizinis darbas, dažnai gamybinėse patalpose, todėl ne visi neįgalieji gali prisitaikyti prie tokių darbo sąlygų.

B. Gruževskis vardija daugiau neįgaliesiems draugiškų sektorių – tai ir prekybos centrai, sandėliavimo, finansinių paslaugų, konsultavimo sritys. „Pavyzdžiui, su regėjimo negalia žmonės sėkmingai dirba masažo, kineziterapijos salonuose“, – priduria jis.

„Organizuojame praktikas pagal norimą darbą. Jų metu tikrai labai daug žmonių atsisijoja, o dalis lieka dirbti tose darbo vietose. Taip sutaupome ir darbdavio laiko, ir lėšų“, – pabrėžia L. Žiūkienė.

Pastangos: pasak A. Maldutytės, šiandien trūksta įvairių specialistų, todėl darbdaviai tikrai ieško būdų, kaip pritaikyti darbo vietą reikiamų kompetencijų turintiems neįgaliesiems. / „Publicum“ nuotr.

Pabrėžia gebėjimus

Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentė Aurelija Maldutytė sako, kad darbdaviams šiandien svarbiausios žmogaus kompetencijos. „Jeigu jų yra, jei žmogus tinkamas su savo žiniomis, o, kaip žinote, labai trūksta įvairių specialistų, darbdavys tikrai ieško būdų, kaip pritaikyti darbo vietą, tuo labiau kad yra papildoma subsidija darbo vietai įrengti“, – teigia ji.

„Ne kartą su UžT kalbėjomės apie registruotus bedarbius, tikrai bandėme nagrinėti tą temą, bet, deja, priėjome prie išvados, kad dauguma negalią turinčių žmonių, kurie gali ir nori dirbti, jau dirba. Kyla klausimų, ar likusiai šios visuomenės grupės daliai trūksta motyvacijos, ar ji nepasitiki savimi, ar pan. Be to, yra skirtingų neįgalumo lygių, tikrai ne visus tokius žmones gali pasikviesti dirbti į kolektyvą“, – atkreipia dėmesį LDK prezidentė.

„Tai yra mūsų visuomenės vystymosi dalis. Mes priimame šiuos žmones, vienas kitam turime būti bendraminčiai, pagalbininkai, bet versle vis tiek pirmiausiai viskas susiveda į kompetencijas“, – atvirauja A. Maldutytė.

Jos vertinimu, Lietuvos darbo rinka darosi mažiau konservatyvi. Tam padeda pozityvios istorijos, gerieji pavyzdžiai. A. Maldutytė užsimena ir apie amžėjimą: pasak jos, vyresnių asmenų įtrauktis didėja, nors tam tikrų profesijų atstovams, pavyzdžiui, gydytojams, mokytojams, visada buvo normalu dirbti iki pensijos ir ilgiau, jeigu tik sveikata leidžia. „Klausiau įdomią tinklalaidę, kurioje pasakojo, kad 1990 m. Lietuvos gyventojų amžiaus mediana buvo 35-eri, o dabar jau yra 45-eri metai“, – pabrėžia ji.

„Reikia galvoti apie platesnį kontekstą. LDK nagrinėja duomenis, mums kelia nerimą tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, yra LB duomenų, nors ir ne pačių naujausių, gal penkerių metų senumo, bet apklausa apie gyventojų sveikatą jau tada parodė, kad dauguma 50–55 metų amžiaus ir vyresnių asmenų nėra geros arba labai geros sveikatos. Vadinasi, sveikatinimui, ligų prevencijai Vyriausybė ir visos institucijos turi skirti labai didelį dėmesį“, – išskiria A. Maldutytė.

Dauguma negalią turinčių žmonių, kurie gali ir nori dirbti, jau dirba.

„Žinome, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) prognozuoja, jog 2050 m. bus 30 proc. mažiau darbingo amžiaus žmonių negu jų yra dabar. Jei vyresnio amžiaus visuomenė nebus sveika ir galbūt negalės visavertiškai dirbti, matyt, išgyvensime sunkius laikus, – svarsto ji. – Tačiau, tikriausiai, adaptuosimės – humanoidai, dirbtinis intelektas po truputį integruosis į darbo rinką. Gal Lietuvoje dar nelabai, bet pasaulyje tikrai girdime rimtų diskusijų, kaip su šiomis priemonėmis gali kisti darbo rinka.“

Kalbėdamas apie visuomenėje vykstančią neigiamą kaitą, kai augančio pensininkų skaičiaus nepakeičia jaunimas, B. Gruževskis pabrėžia, kad ilgalaikės rizikos nėra visapusiškai suprantamos. Pasak jo, įvairios šaliai vadovavusios Vyriausybės neįvertino potencialios apkrovos valstybei finansine išraiška, pavyzdžiui, didesnių socialinio draudimo išlaidų pavidalu.

„Tikrai Lietuvoje ir dėl neįgaliųjų užimtumo, ir dėl šeimos, vaikų politikos kiekviena Vyriausybė praktiškai nuo XXI a. pradžios tuos klausimus žinojo. Jų programose yra nuolat rašoma ir apie neįgaliuosius, ir apie vyresnio amžiaus žmones, ir t. t. Problema ta, kad didžioji dalis tų nuostatų taip ir nebuvo įgyvendintos, taip ir liko popieriuje“, – neslepia B. Gruževskis.

Šiandien Vyriausybei trūksta kompleksiškumo, vertina jis: „Viską jie žino ir stengiasi daryti, bet daro vieną, o pamiršta apie kitą. Pavyzdžiui, dabar kalbame apie neįgaliųjų įtraukimą, bet kartu juk galime kalbėti ir apie pensinio amžiaus žmones, nes jų problemos labai panašios. Galima būtų vienu metu įtraukti ir vieną, ir kitą.“