Pirmą kartą per daugiau nei trejus metus trunkančią euro zonos krizę buvo žengti nors ir nedrąsūs, tačiau ypač reikšmingi žingsniai, siekiant toliau kurti federacinę sąjungą.

Pasirinkimai tik du

Praėjusią savaitę Vokietijos teismas galutinai atmetė abejones dėl pagrindinės krizės gelbėjimo priemonės legalumo, visų šalių teisiniai procesai ir referendumuose išreikštos nuomonės palaiko tolesnę integraciją, o Europos Komisija pateikė ilgai lauktas gaires dėl bankų ir politinės sąjungos kūrimo bei centrinės valdžios stiprinimo. Tačiau demokratinis procesas vyksta pernelyg lėtai, o problemų ES yra ypač daug. Nevaldomi pietinių šalių deficitai, skolų problemos, rekordinis nedarbas, lėtėjanti ekonomika, bankų nestabilumas, nuolatiniai pagrindinių valstybių kivirčai – tai tik keletas esminių ES problemų. Vertinant dabartinį reformų ir politinių veiksmų pagreitį galima įvardyti tik du scenarijus – sparti integracija ir sunkiai, bet tvirtai išspręsta krizė arba vis labiau prarandama valdymo kontrolė ir iširęs euras, kuris sukeltų politinę ES suirutę. Vidurinis kelias – kompromisiniai sprendimai, tenkinantys visas šalis, palengva kuriama vientisa rinka ir įgyvendinamos harmonizuotos reformos – jau nebeaktualus, nes problemos yra realios ir greitai gali tapti nebevaldomos. Todėl atsakymas į klausimą, kada laikas priimti sunkius, tačiau neišvengiamus sprendimus, yra „dabar“.

Iširimo scenarijus

Euroskeptikai ir net ES atžvilgiu neutralūs ekonomistai pastaruoju metu buvo įsikibę idėjos, kad pietinių valstybių skolų restruktūrizavimas ir galbūt išmetimas iš euro zonos būtų tikroji panacėja krizei išspręsti. Tačiau prasikaltusias valstybes išmetus iš elitinio klubo kiltų tokia grandininė reakcija, kurios padariniai būtų neišmatuojami. Pirmiausia taip būtų pripažinta, kad tas trilijonas eurų, kuriuo buvo siekiama sumažinti pietinių valstybių palūkanas, mokamas už skolas, buvo klaida, tačiau ją reikės mokėti euro klube likusių valstybių mokesčių mokėtojams. Tai, žinoma, netenkins nė vieno piliečio ir ilgainiui euras tiesiog iširs arba bus radikaliai restruktūrizuotas. Prasidėjus kaltų paieškoms netruktų atsirasti ir politinė suirutė, kuri, be jokios abejonės, išryškintų tik skirtumus ir netrukus sukeltų tarptautinę politinę krizę. Rezultatas – ES ekonominė sąjunga imtų irti, valstybės imtųsi protekcionistinės politikos, prasidėtų darbo jėgos ir kapitalo judėjimo kontrolė. Karinių veiksmų tikimybė išaugtų maksimaliai, nes socialinių neramumų išvengti nebūtų įmanoma. Įvertinus dabar tvyrančią revoliucinę įtampą Artimuosiuose Rytuose, iki rimto karinio konflikto būtų tik vienas žingsnis.

Todėl bet koks euro zonos išsaugojimo planas, kuriame siūloma „skaldyti ir valdyti“, išmesti prasikaltusius ir palikti elitinį euro klubą be skolininkų, yra mažų mažiausiai destruktyvus ir veda į totalią katastrofą.

Federacinės sąjungos scenarijus

EK prezidentas José Manuelis Barroso prieš keletą savaičių griežtai pareiškė, kad Europa juda link federacinės valstybės ir nėra jokio kelio atgal. Visi sprendimai, kurie buvo priimti, yra integracijos proceso dalis. Tai, kad ji užtrunka, yra natūralus demokratijos fenomenas, kai valstybės ieško kompromisų, kad sukurtų visiems tinkamą centralizuotą valdžios organą ir Europos ekonominę sistemą. Tačiau EK prezidentas puikiai supranta, kad laiko nedaug, problemos pačios neišsisprendžia, o Europos centrinio banko sprendimas spausdinti pinigus yra tik laikina panacėja, ir ji labai brangi. Ja negali būti piktnaudžiaujama, nes jos rezervai bus reikalingi ateityje užklupus kitiems nestabilumams.

Todėl praėjusią savaitę EK pateikė ilgai lauktą bankų sąjungos kūrimo siūlymą Europos Tarybai. Pagrindinę siūlymo dalį – visos Europos mastu norimą sukurti indėlių draudimą – sukritikavo Vokietija ir jis buvo pašalintas iš pagrindinių artimiausiu metu privalomų įgyvendinti veiksmų. Ir tai yra visiškai logiška, nes prieš sukuriant šią priemonę turi būti parengtos ir įgyvendintos kitos ypač svarbios reformos, tarp kurių – socialinė reforma, mokesčių reforma, darbo reforma. Ir tik tuomet bus galima kalbėti apie Europos indėlių draudimo schemą, pagal kurią būtų apdraudžiamas bet kuris euro zonos banke padėtas indėlis.

Būtina imtis reformų

Grįžtant prie reformų, verta paminėti, kad jos jau buvo siūlytos prieš pusantrų metų, tačiau pasikeitusios politinės jėgos Prancūzijoje ir sumažėjęs Vokietijos derybinis svoris jas sustabdė. Didžiausias problema Vokietijos mokesčių mokėtojams yra socialinių garantijų ir pensinio amžiaus skirtumas. Logika elementari – kodėl vokietis, pensijos laukiantis iki 68 metų, turi skirti savo mokesčių dalį, kad padengtų 60 metų Graikijoje išėjusio pensininko socialines išmokas. Taigi pasiūlymas paprastas – suvienodinti pensinį amžių visoje euro zonoje, sukurti bendrą socialinį ir pensijų fondą Europos mastu. Kita reforma yra mokesčių, kurios pagrindinis tikslas – stiprinti ES biudžetą ir suvienodinti pagrindinių mokesčių dydžius, siekiant sustabdyti nevaldomą kapitalo judėjimą į valstybes, kurios sukuria lengvatines mokesčių zonas (Olandija, Didžioji Britanija, Kipras). Taip pat dalis mokesčių administravimo būtų perduota Europos federacinei mokesčių inspekcijai (pavadinimas išgalvotas), kurios egzistavimas iš karto sukurtų biudžetų kontrolę (EK jau pateiktas ir priimtas pasiūlymas, kuriuo jau nuo kitų metų pradedama vykdyti dalinė valstybių biudžetų priežiūra). Ir galiausiai darbo reforma, kuri garantuotų, kad laisvai judanti darbo jėga būtų tikra, kad socialinės garantijos galės būti užtikrintos visoje ES, o pensiją galės gauti bet kurioje šalyje, kurioje yra bent kurį laiką mokėjęs mokesčius. Žinoma, pensijos dydis būtų adekvačiai nustatomas pagal atitinkamos šalies gyvenimo ir kainų lygius.

Kelio atgal nėra

Tad kartodamas Europos centrinio banko vadovo Mario Draghi frazę esu įsitikinęs, kad ES neturi kelio atgal ir sunkiais sprendimais privalės įgyvendinti būtinas reformas judėdama link federacinės sąjungos. Vidurinio kelio galimybės nebėra ir lieka dvi – išsiskirstyti ir sukelti neregėto masto ekonominį nestabilumą arba surasti kompromisus, priimti neišvengiamas reformas ir iškilti kaip vieningai ir stipriausiai ekonominei sąjungai pasaulyje. Verta prisiminti, kad ir dabar pasaulyje labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi šalis yra ne JAV, o ES. Todėl ir darbas kuriant didžiausią ir galingiausią ekonominį vienetą reikalauja neeilinių pastangų.