Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Martynas Šiurkus papasakojo, kodėl tokių kompensacijų Lietuvos senjorai gali nė nesitikėti.

– Ar tiktų Lietuvai toks ispanų modelis?  

– Visų pirma, reikėtų iš Ispanijos pasiimti jūrą ir orą, kad turėtume tokį pat, kaip ispanai, tada galbūt galėtume ir apie tokį modelį kalbėti. Ispanija sprendžia problemą nuo COVID-19 laikų, kuomet labai sumažėjo turistų skaičius įvairiuose jų kurortuose. Ir būtent ne piko metu, tai yra nuo spalio iki gegužės mėnesio, jie subsidijuoja tokias keliones, kad senjorai galėtų išvykti į tam tikrus kurortus, gauti tam tikrą paketą ir taip praleisti laiką. Tuomet ir darbo vietos būtų sukuriamos. Mums tas modelis nelabai tinka dėl to, kad valstybė orientuojasi į pačių pensijų didinimą ir kad patys senjorai galėtų spręsti, kur važiuoti. Konkrečių pavyzdžių galima paieškoti savivaldybėse. Atsidarinėja įvairūs baseinų korpusai, kur senjorai gauna dideles lengvatas ir jiems belieka sumokėti simbolinį mokestį, taip pat galioja transporto lengvatos vykstant iš vieno regiono į kitą. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kol kas tokie paketai ir lengvatos palikti savivaldybių nuožiūrai, o Ispanijos valdžia tokių apmokamų paketų skiria beveik 1 mln. Ar pas mus būtų už ką?

– Ispanijoje tie patys senjorai moka pajamų mokestį nuo 19 iki 47 proc. nuo savo pensijos. Tai reiškia, kad didesnes pensijas gaunantys senjorai sumoka už mažas pajamas gaunančių asmenų keliones. Taip pat pas juos yra didinamas senjorų amžius. Šiandien dienai – 66 su puse, o nuo 2027 metų, man atrodo, bus nuo 67 metų. Visos subsidijos, jos kainuoja, kažkas už tai turi sumokėti. Jeigu iš pačių senjorų būtų tokia iniciatyva, kad mes dabar ateisim ir sakysim, apmokestinkit pensijas, bet už tai duokit keliones. Čia turbūt būtų nelabai geras siūlymas. Ispanija sprendžia ne tik senjorų problemą. Pas juos tikrai puikiai išvystytas turizmas, ir ne piko metu jis – merdi. Tam, kad nereikėtų atleidinėti žmonių ir mokėti kokių nors nedarbo išmokų, jie pasirinko tokį variantą, kad subsidijuos tą ekonomikos dalį, kuri tuo metu merdi. Iš to atsiras nauda.

– Ar būtų Lietuvoje ką nuveikti už tokią sumą, jeigu subsidijuotų tokią pilną sumą?

– Čia reikėtų pasiklausti turizmo organizacijos. Aišku, kad yra ką nuveikti. Kiekvienoje savivaldybėje ir regione yra ką nuveikti. Tik be abejo, kadangi mes turim keturis metų laikus, tai tikrai vienu metu galima daugiau nuveikti, kitu – mažiau. Lapkričio mėnesį vaikščioti po piliakalnius ir purvynus niekam nėra didelis malonumas.

– Tai gal dabar mus turėtų išgirsti turizmo atstovai, siūlyti paketus senjorams?

– Be abejo, kaip ir minėjau, Ispanai žengia tuo keliu, kad pas juos iš tikrųjų buvo daugybė infrastruktūros, daug darbo vietų, kurios sukurtos būtent turizmui. Po pandemijos tas turizmas labai lėtai atsigavinėjo. Tai čia buvo vienas iš valstybės būdų, kaip paskatinti tą ekonomikos sritį. Tarp kitko, nors ta subsidija jau nuo 2021 metų, kol kas kitos šalys nepažengė tuo būdu. Nors tą patį galėtų daryti ir ta pati Italija, Portugalija, Skandinavija, bet kažkodėl jos tuo keliu nenuėjo. 

Nacionalinio socialinės integracijos instituto „Senjoro“ programos vadovė Rugilė Bitautaitė papasakojo, kodėl vyresni lietuviai keliauja mažai.

– Kodėl senjorai mažai keliauja?

– Senjorai keliauja mažai, bet tokia priemonė juos paskatintų keliauti daugiau. Dažnai priežastis yra tokia, kad žmonės tiesiog nepasitiki savimi. Turime daug tyrimų padarytų, kad vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi vieniši, jie nedrįsta, jie nekeliauja, tai pati priemonė yra sveikintina. Skamba labai oriai, labai gražiai. Tokių sprendimų Lietuvoje trūksta, nes jeigu turime kompensacijas, tai jos skirtos sveikatai, problemų sprendimui. Ši didėjanti socialinė grupė nori, jai reikia ir tokių dalykų, kurie leistų ilgėjantį senatvinį amžių gyventi oriai, turiningai ir prasmingai. Turime Trečiojo amžiaus universitetus, senjorų dienos centrus, daug gražių nemokamų renginių. Senjorai, kurie nori ir turi sveikatos, užsidegimo –  jie keliauja. Turime didelę dalį žmonių, kurie neužsiima kelionėmis, neorganizuoja dėl to, nes trūksta pasitikėjimo savimi, trūksta paskatinimo. Nebūtinai vien finansinės priežastys.

Senjorai keliauja mažai, bet tokia priemonė juos paskatintų keliauti daugiau. 

– Ar tai gali būti mūsų charakterio ypatybės? Ar tai tam tikra socialinė atskirtis? 

– Tokia socialinė padėtis. Turim istoriją, visą sovietmetį, kada tikrai vyresnio mažiaus žmonės matė save kitaip, savo vaidmenį matė kitaip. Į Ispanus mūsų žmonės žiūri su pavydu, kai jie gatvėje geria sangriją. Vokiečiai po pasaulį keliauja su kemperiais. Mes tokių tradicijų neturim. Senjorai nemato savęs tokiame vaidmenyje, todėl juos reikia labai paskatinti, padrąsinti, kad jie šitų dalykų imtųsi ir tą darydami jaustųsi gerai, kurtų tą gražią senatvę.