Vos bet kurią Europos šalį apima socialinio sektoriaus problemos – sveikatos sistemos pažeidžiamumas, švietimo ir mokslo kokybės suprastėjimas, pašalpų metodikos griuvimas ar bankrotas – labai tikėtina, kad tokias bėdas anksčiau ar vėliau kas nors ims siūlyti spręsti taikant vadinamąjį skandinavišką modelį.

Gerovės valstybės

Žinoma, tiesmukas bandymas pritaikyti ilgametę Skandinavijos šalių patirtį ir socialinės politikos metodiką baigsis kaip ir bet koks neapgalvotas kopijavimas – tiesiog katastrofiškai.

Tačiau reikia įvertinti tą faktą, kad Norvegija, Švedija, Danija ir Suomija turi nemažai valstybės valdymo ir subalansuoto biudžeto formavimo patirties. Beveik visose Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir kitų pasaulinių institucijų reitinguose skandinavai visuomet užima garbingas vietas, o dažniausiai – ir pačias viršutines.

Tos šalys turtingesnės, socialinė atskirtis jose mažiausia, nusikalstamumo lygis žemas, o pasitenkinimas valstybės politika ir apskritai gyvenimu, nepaisant saulės trūkumo, ypač aukštas.

Faktas, kad Švedijos sostinės Stokholmo centre kai kuriose vietose už bokalą alaus gali tekti sumokėti 50 eurų, labiausiai erzina turistus, o vietiniai jau seniai tai yra priėmę kaip mokestį už sveikatą ir būtiną alkoholio apmokestinimą siekiant stabilių bei gausių viešųjų paslaugų.

Beje, primintina, kad alkoholio pardavimo monopolis Skandinavijoje tebėra valstybės rankose.

Išlaikė savo valiutas

Po pirmojo pasaulinės krizės smūgio 2007–2009 m. Skandinavijos šalys atsitiesė greičiausiai ir įspūdingiausiai. Pavyzdžiui, jų akcijų biržos net ir po visų sunkumų kilo keliomis dešimtimis procentų.

Pranašumus galima vardyti toliau, tačiau svarbiausias klausimas yra, kas lėmė jų sėkmę ir ko būtų galima pasimokyti kitoms šalims, taip pat ir Lietuvai.

Skandinavijos šalių eksportuojančios ekonomikos ypač atviros. Be to, visos šalys, išskyrus Suomiją, tebeturi išlaikiusios savo nacionalines valiutas, nors Švedija ir Danija yra ES valstybės, o Norvegija labai glaudžiais finansiniais ryšiais susijusi su Bendrija, nors ir nerodanti didelio noro formaliai prisijungti prie ES.

Nacionalinės valiutos yra labai svarbus ūkio valdymo įrankis. Ir skandinavai tuo moka naudotis. Tarkim, jų bankų sektoriuje nebuvo jokių skandalų ir krizės sukeltų griūčių.

„Plaukiojantis“ valiutos kursas, suderintas su skaidria bei nusistovėjusia politine sistema, ir stiprūs centriniai bankai leido Skandinavijos šalims išvengti daugumos per euro krizę Vidurio ir Pietų Europoje patirtų problemų. Euras, uniformiškai pritaikytas radikaliai ekonomiškai skirtingose Pietų ir Vidurio Europos šalyse, neleido joms lanksčiai bei operatyviai reaguoti ir taikyti monetarinių priemonių iškilusioms problemoms spręsti.

O skandinavai tuo metu tiesiog padidino savo konkurencingumą per sumenkusią valiutos vertę ir taip paskatino eksportą bei šalies pajamų augimą. Tai, kad šios šalys neturėjo euro, apsaugojo jas ne tik nuo nelankstumo bei prasiskolinusių šalių gelbėjimo, bet ir skolų problemų, kurios prasidėjo 2010 m.

Išsigelbėjo pasinaudodami mumis

Tiesa, tenka pabrėžti, kad bankų krizės Skandinavijos šalys išvengė tik per plauką. Jų bankai gerokai persistengė su skolinimu Baltijos šalyse, ir tai labiau pakenkė ne jų bankų sistemai, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikoms dėl išpūstų nekilnojamojo turto ir vartojimo burbulų.

Tačiau pačios Skandinavijos bankai dėl krizės kylančias problemas išsprendė ypač pragmatiškai – savo šalyse juntamą kredito trūkumą jie kompensavo iš padalinių Baltijos šalyse, sparčiai grąžindami indėlius pagrindiniams bankams. Vien iš Lietuvos taip išpumpuota mažiausiai keli milijardai litų.

Jei nevertinsime moralinių aspektų ir tarpvalstybinio takto, šis kontroversiškai vertintinas žingsnis Skandinavijos bankų sistemą išgelbėjo pasinaudojant mūsų ekonomika.

Žinoma, nemaža Skandinavijos sėkmės paslaptis slypi kultūrinėje sferoje. Ekonomikos skaidrumas yra bene svarbiausias sėkmingo ekonomikos valdymo garantas. Užsienio investuotojai tai vertina, ir šalis nesiskundžia jų dėmesio stoka.

Be to, tenka atkreipti dėmesį ir į tai, kad skandinavų bankai taip stipriai yra įkėlę kojas į Baltijos šalis todėl, kad Norvegija, Danija, Suomija ir ypač Švedija yra vienos didžiausių investuotojų Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Tiesiog paskui investicijų pinigus atėjo ir juos administruojantys skandinavų bankai.