Pereiti į pagrindinį turinį

Skolas bankams dengia net akvariumais

2012-03-01 17:42
Skolas bankams dengia net akvariumais
Skolas bankams dengia net akvariumais / Andriaus Ufarto (BFL) nuotr.

Iš varžytynių parduodamas gyventojų turtas didelio naujų savininkų antplūdžio nesulaukia. Nes įsigyti gerą pirkinį pigiau beveik neįmanoma, o už rinkos kainą pirkti nėra kam.

Paklausa mažėja

Sunkmetis galėjo lemti išaugusį gyventojų skolų skaičių, tačiau varžytynių skaičiui jis didelės įtakos nepadarė. Antstolių rūmų statistika rodo, kad pastaraisiais metais varžytynių skaičius išliko panašus. Pernai ir 2010 m. paskelbta maždaug po 6,5 tūkst. varžytynių.

Tačiau sunkmetis, kaip sakė Antstolių rūmų prezidiumo pirmininkas, antstolis Aleksandras Selezniovas, pakoregavo varžytynių paklausą. Anot jo, dėl sunkesnės finansinės padėties gyventojai vis mažiau įsigyja varžytynėse dažniausiai išparduodamo nekilnojamojo turto (NT).

Antstolių rūmų prezidiumo narys, antstolis Irmantas Gaidelis patvirtino, kad atsigaunančios ekonomikos ženklų varžytynėse dar nematyti. Anot jo, susidomėjimas jomis slūgsta. Aktyvesni netapo nei paprasti gyventojai, nei įmonės, kurie varžytynėse paprastai dalyvauja vienodai dažnai.

„Tam, kad parduotum turtą, reikia daug pirkėjų. Prieš sunkmetį buvo labai paprasta iš banko gauti pinigų ir nusipirkti turto. Dabar bankai yra prisukę skolinimosi čiaupą, o žmonės neturi savų atliekamų pinigų, kuriais galėtų laisvai disponuoti ir įsigyti turto. Todėl varžytynių dalyvių yra mažiau arba jų išvis nėra“, – teigė I.Gaidelis.

Antstolė Vaiva Šimkienė sakė pastebėjusi, kad pastaraisiais metais po truputį mažėja ir skolų. Anot jos, skolų šleifas, kuris tęsiasi dar nuo 2007–2008 m., kai buvo pastebimas vartojimo bumas, jau po truputį lieka praeityje: „Galbūt truputį mažėja vartojimo skolų, skolų bankams. Bankai paprasčiausiai tapo griežtesni.“

Paskęsta skolose bankams

V.Šimkienė pasakojo, kad per jos praktiką dažniausiai iš varžytynių gyventojai išparduoda įkeistą turtą. Tačiau esą pasitaiko ir tokių atvejų, kai turtas išparduodamas dėl skolų mokesčių inspekcijai ar skolos dėl alimentų nemokėjimo.

Atsisakęs prisistatyti Brigitos Palavinskienės antstolių kontoros antstolės patarėjas sakė, kad varžytynėmis dažniausiai siekiama grąžinti skolas dėl neįvykdytų įsipareigojimų bankams. Tokia tendencija esą nesikeičia jau kurį laiką.

„Nors bankai dabar ir tapo griežtesni, skolos velkasi dar iš senesnių laikų, t. y. laikų prieš krizę, kai jie tokie nebuvo. Išlieka ir greitųjų kreditų skolininkų, tačiau jų skolos paprastai mažesnės, todėl išieškomos kitais būdais, neparduodant turto“, – sakė pašnekovas.

Jo teigimu, skolos svyruoja nuo 100 tūkst. iki kelių milijonų litų, o dažniausiai turtas iš varžytynių išparduodamas dėl 300–400 tūkst. litų skolų.

Susidūrę su finansiniais sunkumais ir skolomis, fiziniai bei juridiniai asmenys, A.Selezniovo teigimu, gali pasielgti skirtingai. Anot jo, juridiniai asmenys, arba įmonės, dažnai inicijuoja bankrotą ir skolas perduoda kitoms institucijoms. Todėl antstoliai dažniausiai dirba su fizinių asmenų išparduodamu turtu.

Išparduoda net smulkmenas

Brigitos Palavinskienės antstolių kontoros atstovas sakė, kad dažniausiai iš varžytynių išparduodami žemės sklypai ir gyvenamosios bei administracinės patalpos. O į antstolių rankas patenkančio turto pobūdis pastaraisiais metais esą išliko panašus.

Antstolių rūmų duomenimis, 2010 ir 2011 m. varžytynėse buvo siekiama parduoti ypač panašų skaičių NT (statinių ir patalpų), žemės sklypų, akcijų ir kito turto. Tik automobilių praėjusiais metais varžytynėse buvo išparduodama beveik 30 proc. mažiau.

Nors iš varžytynių dažniausiai išparduodamas stambesnis turtas, A.Selezniovas patikino, kad kartais gyventojai skolas bando padengti ir smulkesniu turtu, pavyzdžiui, plastikiniais langais, akvariumais ar biliardo stalais.

Tačiau antstolis pabrėžė, kad kilnojamasis neregistruotinas turtas gali būti realizuotas dvejopai – per viešąsias varžytynes ir komiso įstaigas. Anot jo, realizacijai per komisą galioja lygiai tokia pati tvarka kaip ir varžytynėse, tik turtas komisionieriams perduodamas mėnesio laikotarpiui: „Jeigu po mėnesio turtas nenuperkamas, jis iš naujo įkainojamas ir toliau realizuojamas.“

Akcijos nepopuliarios

Antstolių rūmų statistika taip pat rodo, kad pastaruoju metu mažiausiai iš varžytynių parduodamos akcijos. Praėjusiais metais buvo paskelbtos 31 akcijų varžytynės ir šis skaičius sudarė vos 0,4 proc. visų pernai skelbtų varžytynių.

„Iš viešųjų varžytynių akcijos išparduodamos tik tuo atveju, jei jos nėra įtrauktos į viešą apyvartą, jomis nėra tiesiogiai prekiaujama biržoje. Akcijos, kuriomis prekiaujama biržoje, parduodamos kitais būdais, per finansų maklerius“, – sakė A.Selezniovas.

 

Anot jo, iš varžytynių vienodai išparduodamos ir visos įmonės akcijos, ir jų dalis, atsižvelgiant į skolininkui priklausančio turto ar skolos dydį.

„Tai priklauso nuo įsiskolinusio įmonės savininko teisių. Jei jam priklauso 100 proc. įmonės akcijų, tada iš varžytynių parduodamas visas jo akcijų paketas. Aišku, savininkas gali prašyti antstolio išdalyti jo akcijas. Tai skolininkui aktualu, jei, pavyzdžiui, įmonės vertė siekia 100 tūkst. litų, o skola – 20 tūkst. litų. Tuomet savininkas gali parduoti tik 20 proc. savo turimų akcijų“, – sakė pašnekovas.

Lietuvos antstolių rūmų skaičiavimais, pastaruoju metu iš varžytynių parduodama apie 20 proc. viso išvaržomo turto. Antstolių rūmų atstovė spaudai Dora Petkauskaitė patikino, kad ši dalis nėra didelė, todėl tikimasi, kad, perkėlus varžytynių procesą į elektroninę erdvę, pirkėjų sulauks daugiau turto objektų.

Vertę diktuoja rinka

A.Selezniovas sakė negalintis išskirti turto kategorijos, kuri varžytynėse yra ypač paklausi ir būtų bematant išgraibstyta, esą siūlomo turto patrauklumą lemia kaina ir apskritai norinčių jį pirkti buvimas. Kita vertus, nuo kainos ne viskas priklauso. „Net jeigu turtas kainuoja 100 litų, tačiau iš varžytynių jis parduodamas už 10 litų ir niekas jo neperka, reiškia, niekas jo nenori pirkti už bet kokią kitą kainą“, – kalbėjo pašnekovas.

Pašnekovas pasakojo, kad turto vertę nustato antstolis, atsižvelgdamas į rinkos kainas. Todėl prieš skelbdamas varžytynes jis turi išanalizuoti rinką ir jos pokyčius.

„Buvo laikas, kai NT kainos krito 10–15 proc., nors yra vietovių, kur kainos galėjo svyruoti net 70–80 proc. Todėl prieš pradėdamas realizacijos procedūrą arba turto išieškojimą antstolis įvertina jį rinkos kainomis ir skelbia varžytynėse“, – apie turto įvertinimo dinamiką kalbėjo A.Selezniovas.

Pagal įstatymus įvertintą skolininko turtą per pirmąsias varžytynes siūloma įsigyti ne pigiau kaip už 80 proc. rinkos vertės. Jeigu pirkėjas neatsiranda, organizuojamos antros varžytynės, per kurias turtą siūloma įsigyti ne pigiau kaip už 60 proc. rinkos vertės. Pirkėjui neatsiradus, turtas iš naujo įkainojamas ir organizuojamas antras varžytynių ratas.

A.Selezniovo teigimu, laiko tarpas tarp varžytynių nėra griežtai nustatytas, esą antstoliai kiekvienu individualiu atveju elgiasi skirtingai. O I.Gaidelis patikino, kad varžytinių procedūros užtrunka neilgai, vos apie 3–4 mėnesius. Todėl per šį laikotarpį rinka esą nespėja pasikeisti, taigi pradinė antstolių nustatyta turto vertė rinkos tendencijas atitinka.

„Šiais laikais per tokį trumpą laikotarpį rinka smarkiai nepasikeičia. Galbūt taip būdavo prieš 4 metus, kai rinka ir vartojimas augo dienomis ir valandomis. Dabar to nėra“, – sakė pašnekovas.

Apsauga nuo smalsuolių

A.Selezniovas neslėpė – neabejotinai pasitaiko atvejų, kai turtas iš varžytynių nuperkamas brangiau nei kainuotų rinkoje. Anot jo, tai ypač pasitaikydavo prieš krizę, 2007 ar 2008 m., kai turtą nupirkdavo 30–40 proc., o kartais ir perpus brangiau už antstolių nustatytą pirminę kainą. Tačiau dabar varžytynėse kaina keliama nuosaikiau, todėl turtą galima nusipirkti ir rinkos kaina.

„Pagal dabartines tendencijas ir rinkos sąlygas turto kaina varžytynėse paprastai pakyla apie 20–30 proc. nuo pirminės nustatytos vertės. Kaina, aišku, gali padidėti ir 100 ar net 200 proc. – viskas priklauso nuo to, kiek išparduodamas turtas dalyviams yra reikalingas. Esama įvairiausių motyvų, kodėl jie kelia kainą“, – sakė A.Selezniovas.

Siekiant išvengti neapgalvoto kainos kėlimo ir apsaugoti suinteresuotų dalyvių teises, varžytynių dalyviams taikomas mokestis. Kiekvienas varžytinių dalyvis turi sumokėti 10 proc. pradinės nustatytos turto sumos, o po varžytynių mokestis grąžinamas, jei dalyvis nieko neįsigijo.

A.Selezniovas patikino, kad dalyvio mokestis yra būdas apsisaugoti ne nuo finansiškai nepajėgių dalyvių, o nuo smalsuolių, kurie iš tiesų pirkti turto neketina: „Varžytynės yra viešos, jose gali dalyvauti bet kas, tačiau siekiama, kad jomis nebūtų piktnaudžiaujama. Taigi mokestis tarsi apsaugo norinčius pirkti nuo be priežasties keliančių kainą.“

Anot jo, dalyviai turi suprasti, kad neapdairiai keldami kainą jie gali varžytynes laimėti ir tokiu atveju už įsigytą turtą turės pakloti didžiulius pinigus. Jei dalyviai vis dėlto reikiamos pinigų sumos neturi ar dėl kitų priežasčių jos nesumoka, dalyvio mokestis negrąžinamas ir panaudojamas varžytynių išlaidoms padengti.

Vis dėlto A.Selezniovas patikino, kad atvejai, kai varžytynes laimėję dalyviai nesusimoka, yra reti, o to priežastys paprastai neanalizuojamos.

Paklaustas, ar tokia tvarka nėra būdas vilkinti varžytynių procesą, pašnekovas sutiko, kad sąmoningas varžytynių stabdymas įmanomas: „Manau, kad pasinaudojant šia priemone turto pardavimą vilkinti galima. Pavyzdžiui, skolininkas gali susitarti su pirkėju, kad šis visuomet keltų kainą ir prarastų 10 proc.“

Galima siūlyti pirkėją

Skolininko vaidmuo pasirūpinti savo išparduodamu turtu gali būti ir nedangstomas slaptais susitarimais su varžytynių dalyviais. D.Petkauskaitė pabrėžė, kad varžytynės nėra vienintelis priverstinio turto realizavimo būdas. Anot jos, geriausias turto pardavėjas visada gali būti pats skolininkas, pasiūlydamas tinkamą pirkėją: „Skolininkas turi teisę iki varžytynių pasiūlyti areštuoto turto pirkėją, sudaryti abipusiškai naudingą sandorį ir išvengti varžytynių plaktuko.“

Pašnekovės teigimu, iki varžytynių pradžios į antstolio depozitinę sąskaitą sumokėjus ne mažesnę pinigų sumą, nei turto arešto akte nurodyta realizuojamo turto vertė, arba mažesnę sumą, kurios užtenka visiškai padengti skoloms ir vykdymo išlaidoms, turto pardavimas iš varžytynių nutraukiamas. Tačiau toks būdas padengti skolą dėl ne pačios geriausios gyventojų finansinės padėties esą tampa vis mažiau populiarus.

„Prieš ketverius penkerius metus galimybe iki varžytynių pradžios pasiūlyti savo pirkėją ir išvengti varžytynių pasinaudodavo apie 30–40 proc. areštuoto turto savininkų, o dabar jų yra mažiau kaip 10 proc. Tiesiog šiuo metu nedaug kas turi pakankamą piniginių lėšų kiekį įsigyti NT“, – sakė pašnekovė.

V.Šimkienė pabrėžė, kad turto išpardavimas paprastai yra paskutinė priemonė, kurios antstoliai imasi siekdami išieškoti skolą. Anot jos, priverstinis turto pardavimas be papildomų pasirinkimų vykdomas tik tada, kai turtas yra įkeistas. Kitais atvejais pirmiausia ieškoma švelnesnių būdų skolai išieškoti, atsižvelgiant į skolininko įsipareigojimus, turtinę padėtį.


Varžytynių skaičius nekito

Metai Iš viso skelbta varžytynių*

2010 6568

2011 6543

* pirmųjų ir antrųjų


Turto pobūdis išliko panašus


Turto pobūdis 2010 m. 2011 m.

NT 2817 2932

Žemės sklypai 2339 2375

Automobiliai 617 426

Akcijos 32 31

Kita 763 779

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų