Užuot pakursčiusi gyventojų baimes ir paskatinusi gyventojus masiškai atsiimti indėlius iš bankų, „Snoro“ griūtis esą tik padidino pasitikėjimą finansų sistema. Indėlių apimtis šiuo metu pasiekusi aukštumas.

Prieš metus per šalį nuvilnijusi ir iki šiol visiškai nenurimusi „Snoro“ istorija, kitaip nei tikėtasi, bankų sektoriui reikšmingo smūgio nesudavė. Dienraščio kalbintas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas įsitikinęs, kad gyventojus nuramino sklandžiai suveikusi indėlių draudimo sistema.

– Kaip šiandien, praėjus metams nuo „Snoro“ griūties, vertinate šio banko likvidavimo ir bankroto procesus? Galbūt kai kurių veiksmų galėjo būti imtasi efektyviau?

– Manau, „Snoro“ klausimas galėjo ir turėjo būti išspręstas gerokai anksčiau, nei mes tai padarėme. Bet sprendimas buvo tinkamas, ir tai rodo suvaldyta situacija Lietuvos finansų rinkoje. Poveikis bankų sistemai buvo tikrai trumpalaikis ir gerokai mažesnis, nei mes prognozavome, „Snoro“ atvejį lygindami su analogais užsienio valstybėse. Akivaizdu, kad iškart po Naujųjų metų sistema stabilizavosi. Taigi, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, „Snoro“ griūtis jau yra istorija. Ir aš labai džiaugiuosi, kad veiksmai, kurių ėmėmės, leido pamiršti šį slogutį.

– Ar galima sakyti, kad tai yra pirmasis tokio masto įvykis ir todėl sprendimai tam tikru požiūriu buvo eksperimentiniai?

– Lietuva dar 1996 m. buvo išgyvenusi bankų krizę, tačiau „Snoro“ bankrotas buvo pirmasis tokio masto įvykis per 15 metų. Taigi šis atvejis išskirtinis. Be to, praktikoje pritaikėme tuo metu užfiksuotas ir į teisės aktus nugulusias priemones, taigi tai visiems buvo nauja patirtis.

– Minėjote, kad „Snoro“ klausimas galėjo būti išspręstas anksčiau. Ar kalbate apie bankroto procesą?

– Ne, aš kalbu apie „Snoro“ priežiūrą. Juk su šiuo banku susijusios problemos, matyt, neatsirado per vieną naktį ar vieną dieną – jos kaupėsi, tačiau galbūt nusikalstami veiksmai išryškėjo tik 2011 m. rudenį. Kita vertus, tarptautiniame kontekste „Snoro“ istorija nėra išskirtinė – turime daug pavyzdžių, kai gerokai galingesnės didesnių valstybių priežiūros institucijos nesužiūrėjo nusikalstamos veiklos. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose vieną garsiausių finansinių piramidžių tikrino Federalinis tyrimų biuras, tačiau ji vis dėlto buvo realizuota.

– Ar dėl „Snoro“ istorijos imtasi griežtesnės bankų kontrolės?

– Nuo šių metų pradžios finansinė priežiūra yra konsoliduota, t. y. visi finansų rinkos subjektai prižiūrimi Lietuvos banko, jo rankose taip pat sutelkta visų finansinių paslaugų priežiūra. Tačiau ši finansų rinkos priežiūros reforma įvykdyta nepriklausomai nuo „Snoro“ įvykių. Tiesiog akivaizdu, kad konsoliduota priežiūra tokios mažos atviros ekonomikos valstybėje yra efektyviausia.

Lietuvos banko priežiūra dabar remiasi rizikos valdymu, o kartu su kasdiene vykdoma priežiūra mes taikome ir tam tikrą sistemą, leidžiančią identifikuoti rizikas konkrečiuose subjektuose. Pastebime, kad pastaruoju metu gana daug dėmesio reikalauja kredito unijų frontas.

– Ar pastebėjote, kad ir patys bankai galbūt ėmėsi elgtis kitaip?

– Nemanau, kad bankų veiklos pokyčiai susiję su „Snoru“, – atsargesnis kreditavimo rizikos vertinimas po to, kai buvo šitaip beatodairiškai skolinama, yra greičiau bendra tendencija, krizės pamokos.

Šiuo metu mus džiugina šviesus horizontas kreditavimo srityje – naujausia informacija leidžia tikėtis augimo. Namų ūkių kreditavimas vis dar traukiasi, – žmonės labai atsargūs, todėl būsto paskolų grąžina daugiau nei pasiimama, – bet verslo įmonių kreditavimas nuosaikiai didėja. Manau, toks atsargus augimas yra pozityvus ir visiškai atitinka mūsų interesus.

– Minėjote, kad pokyčiai finansų rinkoje dėl „Snoro“ bankroto buvo trumpalaikiai. Ar tai reiškia, kad žmonės greitai atsikratė baimių laikyti pinigus banke ir sugrįžo prie ankstesnių įpročių?

– Manau, kad didelę reikšmę turėjo realizuotas indėlių draudimo mechanizmas. Po „Snoro“ įvykio žmonės pamatė, kad draudimo sistema suveikė taip, kaip turėtų pagal įstatymą. Todėl indėlių sistemos tendencijos yra teigiamos: naujausi spalio duomenys rodo, kad indėlių sumos bankuose pranoko sumą, fiksuotą iki „Snoro“ griūties, ir apskritai pasiekė aukštumas visos šalies istorijos kontekste.

– Peršasi mintis, kad „Snoro“ griūtis, turėjusi sukelti nepasitikėjimą visu bankų sektoriumi, lėmė atvirkštinę žmonių reakciją.

– Iš principo taip ir yra. Nors indėlių palūkanų kritimas pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio rinkose, indėliai auga. O palūkanos krinta, nes rinkose yra labai daug pinigų, ir Lietuvoje veikiantys bankai turi likvidumo perteklių. Paklausa čia nėra tokia didelė, kad galėtų absorbuoti visą likvidumo rodiklį. Tiesa, aš manau, kad mažos indėlių palūkanos paskatins atsigręžti į alternatyvas.

– Ar yra apskaičiuoti nedraustų indėlininkų – paprastų gyventojų ir įmonių – praradimai žlugus „Snorui“?

– Skaičiavome, kad „Snoro“ įtaka galėtų siekti iki 0,5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, tačiau šiuo metu matome, kad poveikis buvo gerokai mažesnis. Matyt, reikėtų skaičiuoti, kiek konkrečiai žmonių ir verslo įmonių buvo padėję indėlių, viršijančių draudžiamąją sumą, ir kas nutiko investavusiems į vertybinius popierius. Dėl kai kurių kreditorių praradimų vyksta teisminiai procesai, tačiau tai normalu ir jie bus išspręsti. O kam tai bus palanku – kreditoriui ar bankrutavusiam „Snorui“, pamatysime ateityje.

– Galbūt galite prognozuoti, kada valstybė susigrąžins šiuos praradimus?

– Tai priklausys nuo to, kaip į priekį judės bankroto procesas. Sprendimas dėl banko likvidavimo jau įsigaliojęs, taigi dabar kreditorių komitetas ir bendra rinkos situacija lems, kaip greitai bus realizuotas „Snoro“ turtas. Kioskeliai jau parduoti Lietuvos paštui, todėl dabar, matyt, savo eilės laukia „Finasta“.

Kita vertus, ir nuo Konstitucinio Teismo sprendimo dėl kreditorių eilės priklausys, kaip greitai bus patenkinti valstybės ir kitų kreditorių kreditoriniai reikalavimai.

– Sklandė šnekos, kad „Snoro“ bendroves galėtų nusipirkti Estijos kapitalo finansinio turto valdymo ir konsultacijų įmonė „Redgate Capital“. Kada galima tikėtis realių investuotojų veiksmų?

– Į šį klausimą galėtų atsakyti bankroto administratorius ir kreditorių komitetas, nes Lietuvos bankas šiuose procesuose nedalyvauja. Kita vertus, visus potencialius pirkėjus mes raginame kreiptis ir į mus, nes norint įsigyti bendroves ar užbaigti sandorius reikia Lietuvos banko sutikimo. Vis dėlto kol kas nesulaukėme nė vieno prašymo dėl, pavyzdžiui, „Finastos“ pirkimo, ir tai mane labai stebina. Kartais susidaro įspūdis, kad potencialūs pirkėjai kažko laukia, nors aš neįsivaizduoju, ko. Juk efektyviausia procesų imtis kartu: dėl bendrovės įsigijimo šnekėtis su bankroto administratoriumi ir tuo pat metu tvarkyti formalias procedūras, kurių reikia norint gauti Lietuvos banko sutikimą.

– Skaičiuota, kad „Snore“ trūksta 3,9 mlrd. litų, tačiau ir jūs pats anksčiau esate minėjęs, jog pasigendamo turto vertė dar gali keistis. Kokių pokyčių ateityje galima tikėtis?

– Pirmieji prarasto turto vertės skaičiai buvo minėti Lietuvos bankui bendraujant su kitomis valstybinėmis priežiūros institucijomis dėl vertybinių popierių. Savaime suprantama, įžengus į banką ir pamačius realią situaciją skaičiai galėjo kisti. Galiausiai akivaizdu, kad vykstant bankroto procesui vertės dydis keičiasi, nes „Snoras“ veikė tarptautiniu mastu ir santykiai su įvairiomis jurisdikcijomis situaciją tik apsunkina. Tačiau priimdami sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo mes buvome ir vis dar esame tikri, kad bankas buvo nemokus.