Niša nišoje

Jei Google paieškos laukelyje įrašytumėte klausimą, kurios dvi šalys yra didžiausios pasaulyje sraigių eksportuotojos, gali būti, kad išvydę atsakymą šiek tiek nustebtumėte: tai yra Marokas ir Lietuva. Tai patvirtina ir ne vienas statistiką renkantis užsienio šaltinis. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuvos sraigių (išskyrus jūrines sraiges) eksporto vertė 2023 m. sudarė 22,7 proc. viso ES šalių narių eksporto vertės. Paruoštų ir konservuotų sraigių (išskyrus jūrines sraiges) eksporto vertė pernai sudarė 14,6 proc. viso ES valstybių eksporto vertės.

Iš viso pernai Lietuva eksportavo 504 t sraigių, kurių vertė siekia 5 mln. 564 tūkst. eurų. Pagal eksporto vertę daugiausia paruoštų arba konservuotų sraigių gaminių 2023 m. buvo eksportuota į Japoniją (74 proc.), Ukrainą (2,7 proc.) ir Prancūziją (13,1 proc.). Pačių sraigių, o ne jų produktų, pernai Lietuva daugiausia eksportavo į Prancūziją (78,4 proc.), Rumuniją (7,0 proc.) ir Čekiją (5,2 proc.)

Statistika rodo, kad 2023 m., palyginti su 2022 m., tiek sraigių eksporto kiekiai, tiek jo vertės apimtys krito, bet skirtingų sraigių gaminių kategorijoje eksporto vertė augo: 2023 m., palyginti su 2022 m., ji šoktelėjo 27,5 proc.

Daugiau nei prieš dešimtmetį nemaža dalis lietuvių patikėjo idėja, kad sraigių ūkiai Lietuvos klimato zonoje yra puikus verslas. Kaip pasakoja Kaišiadorių rajone, Pavuolio kaime, sraigių ūkį prieš trylika metų kartu su žmona kurti pradėjęs Ernestas Vaičius, Lietuvoje prieš vienuolika metų buvo 120 sraigių ūkių. „Būdavo deklaruojama, kad investuoti nereikia, sraigės auga pačios, o prancūzai virvėmis į tokius ūkius važiuoja. Kad investuoti reikia, aš tikrai žinojau, ir investicijas nemažas esame padarę, vien kiek visos laistymo sistemos kainavo…“ – pasakoja ūkininkas.

Šiandien, pasak E. Vaičiaus, liko keli didieji eksportuotojai ir ne daugiau sąlyginai nedidelių šeimų vystomų ūkių, kurie geba išsilaikyti arba bent jau prisidurti papildomų pajamų iš šios veiklos. „Tikrai prancūzai neatvažiuoja ir kiekviename versle reikia įdėti daug pastangų, kad parduotum produktą, nes jį pagaminti yra vienas dalykas, o parduoti – kitas“, – iš patirties žino verslininkas.

Jis akcentuoja, kad statistikoje atsispindi Lietuvos gamtoje natūraliai augančių vynuoginių sraigių surinkėjų ir didžiųjų perdirbėjų produkcijos kiekiai. E. Vaičiaus ūkyje auga „Helix aspersa maxima“ rūšies sraigės. „Prie šių sraigių pridedamos papildomos rankos ir pašarai, produktas negali būti pigesnis nei gamtoje išaugančios sraigės. Mūsiškių ir mėsa minkštesnė. Jei sraigė apskritai yra nišinis produktas, tai mes esame niša nišoje. Lietuvoje šias sraiges augina vos keli ūkiai“, – tikina jis.

„Investicijos yra investicijos, bet fizinio krūvio tikrai yra daug. Per metus užauginame iki 8 t sraigių. Jos yra kitokios nei vynuoginės, kurių Lietuvoje gana daug ir kurios yra – žymiai pigesnės. Už vynuoginę sraigę šiandien perdirbimo įmonėse mokama apie 1 eurą, jos ir yra eksportuojamos užsienio rinkoms“, – aiškina E. Vaičius.

„Per patį ūkių steigimosi piką motininė sraigė kainavo per 2 litus – 70 euro centų, – o šiandien, po trylikos metų darbo, mūsų jau paruošta, į kiautukus sudėta sraigė brangiausioje pakuotėje žmogui kainuoja apie 50 euro centų mažmeninėje prekyboje. Jeigu pigesnėje pakuotėje, ji kainuoja apie 30 centų“, – pasakoja jis.

Anot E. Vaičiaus, šios veislės sraigių kaina supirkimo punktuose siekia ir apie 3 eurus: „Tai kam imti šitą, trigubai brangesnį produktą, jei galima imti vynuogines sraiges?”

Kantrybė: J. Krištaponienė pradėjo nuo 4 tūkst. sraigių, o pernai ūkyje jų užaugo 1,5 t. / J. Krištaponienės asmeninio archyvo nuotr.

Buvo ir apgavysčių

Keturioliktą sraigių auginimo sezoną savo ūkyje Panevėžio rajone, Trakiškyje, pradėjusi Janina Krištaponienė taip pat pasakoja apie nelengvą ūkininkavimo pradžią. „Pradėjome nuo motininės bandos, tai buvo 4 tūkst. sraigių. Iš pradžių dirbome visai nemokėdami, Lietuvoje tada sraigių augintojų nebuvo, mokėmės iš savo klaidų. Nebuvo normalios rinkos, nebuvo galima parduoti už normalią kainą, buvo ir apgavysčių, nesumokėtų pinigų“, – pasakoja ji.

„Mūsų sraiges tuo metu supirkinėjo už 1,6 euro už kilogramą, tačiau mūsų sraigė turėjo būti surinkta, nuplauta, ji turėjo būti išsituštinusi, užmigdyta, o šitą procesą atliekant sraigė netenka beveik pusės savo svorio. Įdedi daug darbo – kiek dar kainuoja vanduo ir visos sąnaudos... Kad užaugintume 1 t sraigių, mes sunaudojame apie 2 t pašaro, o kilogramas pašaro kainuoja apie 50 centų. Už 1,6 euro net neverta dirbti, o dar jei samdytume žmones, galima sakyti, kad mes nieko neuždirbtume, o pradirbtume“, – dalijasi J. Krištaponienė.

„Patyrėme gan daug visko, kol sumažinome savo aptvarus ir pradėjome auginti mažesniais kiekiais, tada ir apie mažą perdirbimo patalpą pradėjome galvoti. Vėliau jau kūriau receptus, gaminau, šiandien irgi gaminame ir parduodame“, – pasakoja ji.

Praėjusiais metais J. Krištaponienės ūkyje užaugo 1,5 t sraigių. Nors jos augintinės subręsta kur kas greičiau nei laukuose renkamos vynuoginės sraigės – ne per kelerius metus, o per vieną sezoną, – reikia įdėti daug darbo: „Ir jas pasižadinti, ir kiaušinėlius rinkti, juos išperinti, paskui mažiukus sraigiukus nešame į šiltnamį, paauginame, kol pasibaigia šalnos, kol lauke susidaiginame žolę. Šiuo metu esame išleidę visas sraiges į lauką, tad laikas kiek lengvesnis.“

Šiame etape sraigės auga. Dieną, jeigu karšta, jas reikia palaistyti, o šeriame vakare: „Drėkiname medines lenteles ir ant jų pilame kombinuotų pašarų, o jos maitinasi. Galima sakyti, kad darbas vyksta tik vakare.“

Atsidavimas: pasak E. Vaičiaus, ūkiui įkurti ir valdyti reikia ne tik investicijų, bet ir nusiteikimo fiziniam darbui. / E. Vaičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Atsakingas procesas

J. Krištaponienė pirmąsias savo sraiges atsivežė iš Lenkijos. Ji skaičiuoja, kad investicija į vieną sraigę tada siekė 2 litus. „Jų pirkome 4 tūkst., tai yra 8 tūkst. litų investicija. Patalpos, kanalizacija, vandentiekis – visa tai yra būtina, todėl galutinės sąnaudos tikrai nemažos. Be abejo, jei kas nors turi patalpas, kurias galima pritaikyti, rekonstruoti, kaina yra mažesnė. Bet kainuoja visi stelažai, lauko aptvarai. Reikia daug medienos, plėvelės, reikia įsirengti laistymo sistemą. Kai ypač šilta, tenka laistyti ir keletą kartų per dieną “, – pasakoja ji.

Iki galutinio produkto realizacijos reikalingos ir kitos sąlygos, pavyzdžiui, didelis šaldytuvas, į kurį nešamos užmigdytos sraigės. Jos miega 3–6 °C temperatūroje ir tokioje būsenoje išbūna iki pardavimo arba paruošimo.

Būdavo deklaruojama, kad investuoti nereikia, sraigės auga pačios, o prancūzai virvėmis į tokius ūkius važiuoja. Kad investuoti reikia, aš tikrai žinojau, ir investicijas nemažas esame padarę, vien kiek visos laistymo sistemos kainavo…

„Kai surenkame sraiges lauke, dvi–tris dienas maudome jas tinklinėse dėžėse, per dieną tai darome ir iki keturių kartų. Kadangi sraigė yra naktinis gyvūnas, ji dieną miega. Mums reikia, kad ji greičiau išsituštintų, todėl dieną kelis kartus jas judiname ir po to jau švarias sraiges nešame į patalpą, jungiame ventiliatorius, nebeduodame drėgmės, maisto ir mūsų sraigutės labai greitai užmiega“, – apie sraigių migdymo procesą pasakoja J. Krištaponienė.

Daugiausia darbo būna rudenį, kai vyksta sraigių rinkimas, plovimas, migdymas, rūšiavimas. Pavasarį, kai jos pažadinamos, gana greitai tenka rinkti sraigių kiaušinėlius ir juos perinti. Pasak J. Krištaponienės, šis laikotarpis taip pat ganėtinai sunkus.

„Kasmet išleisdavome po 200 tūkst. sraigių, bet visos tikrai neužauga, būna šiek tiek netekčių ir nešant jas į šiltnamį, ir jeigu vasara labai šilta – jos tiesiog lipa ant tvorų kraštų ir nudžiūsta, paukščiai išvagiliauja. Užauga apie 70 proc. visų sraigių“, – pasakoja ji.

„Kai vėliau užmigdau ir rūšiuoju, labai mėgstu jas skaičiuoti. Visus savo darbo metus dariau stebėjimus, visada buvo įdomu, kiek iš 100 gr kiaušinėlių išsirita sraigiukų. Jų būna apie 2 tūkst., gal trupučiuką daugiau“, – priduria J. Krištaponienė.

Įdirbis: E. Vaičius sraigių ūkį kurti pradėjo prieš 13 metų. / E. Vaičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Net ir sraigių ikrai

Ūkininkė skaičiuoja, kad jos užaugintos sraigės svoris siekia apie 28–30 gr. Pasak jos, sraigių auginimas jau atsiperka, bet anksčiau esą buvo labai sunku. „Net nenoriu prisiminti – pirmi, antri, treti metai buvo labai sunkūs. Būrėmės į asociaciją, bet ji labai greitai subyrėjo, nes žmonės tiesiog metė sraigių auginimą, kadangi arba labai maža kaina buvo, arba visai nesumokėdavo“, – pasakoja J. Krištaponienė.

„Man buvo įdomu, labai patiko, todėl neapleidau šitos idėjos. O auginimo technologijos iš pradžių buvo siūlomos visiškai kitos…“ – tęsia ji, pridurdama, kad per ilgus darbo metus atsirinko savo metodus.

Dabar J. Krištaponienė gamina įvairius sraigių patiekalus: kiaute patiekia sraiges su pievagrybiais, gamina mažas spurgytes su sraigėmis, ruošia net ir sraigių ikrus – pasirodo, „Helixa aspera“ rūšies sraigės vienintelės duoda ikrų, kurie yra valgomi. Tačiau populiariausias receptas yra klasikinis: sraigė burgundiškai.

„Į parduotuves netiekiame, tik savo kaimo parduotuvėje prekiaujame, bet nemažai suvartojame per degustacijas, – sako J. Krištaponienė. – Anksčiau į ekskursiją atvažiuodavo 30 žmonių, tik vienas kitas norėdavo paragauti, o dabar situacija yra labai pasikeitusi. Pavyzdžiui, vakar atvyko 43 žmonės iš Vilniaus ir degustavo visi iki vieno.“

E. Vaičius taip pat sako, kad lietuviai yra smalsūs, noriai degustuoja sraigių patiekalus. „Nors kartais pasitaiko, kai sako, kad nedegustuos, nes yra ragavę ir nepatiko, bet pabandę mūsiškių supranta, kad čia visai kas kita. Yra tokių kavinių ir restoranų, kurie nuvažiuoja į prekybos centrą, nusiperka sraigių ir parduoda kaip savas. Kainos vaikymasis kartais padaro savo – prekybos centruose pažiūri į sudėtį ir matai, kad tai yra ne tikras česnakas, o milteliai, ne tikra petražolė, o džiovinta, net ne sviestas, o kartais margarinas. Ką jau kalbėti apie pačios mėsos kokybę“, – pastebi ūkininkas.

Patirtis – Prancūzijos ūkiuose

E. Vaičius, kaip ir J. Krištaponienė, viską, ką užaugina, perdirba iki galutinio produkto. „Dirbame su gurmaniško maisto krautuvėlėmis ir restoranais, patys bandome pasiekti žmogų tiesiogiai, kad grandinė būtų kuo trumpesnė. Vasara ūkyje darome ekskursijas, pagal tokį modelį, kaip ir Prancūzijos ūkiuose. Jie ten irgi nėra dideli, užaugina nuo 6–10 t sraigių“, – pasakoja jis.

Anksčiau į ekskursiją atvažiuodavo 30 žmonių, tik vienas kitas norėdavo paragauti, o dabar situacija yra labai pasikeitusi. Pavyzdžiui, vakar atvyko 43 žmonės iš Vilniaus ir degustavo visi iki vieno.

Veiklos pradžioje verslininkui su žmonai teko lankytis keliuose tokiuose ūkiuose. „Trys ūkiai ne už dyką sutiko mus pakonsultuoti, aplankėme juos ir pritaikėme šį modelį Lietuvoje. Tik jie veikia regionų lygmeniu – aptarnauja savo regionų restoranus, gurmaniškas karutuvėles ir priima ekskursijas. Mes pasakėme, kad mūsų regionas bus Lietuva, nors tada šalyje buvo virš 100 ūkių. Bet šiandien Lietuva tikrai yra mūsų regionas“, – pasakoja E. Vaičius.

Anot jo, Lietuva yra bene šiauriausias regionas, kuriame sraigės dar gali užaugti: „Estijoje visiškai neauginama, Latvijoje buvo keli ūkiai, bet naktys ten jau per šaltos. Tiesa, gamta dabar keičiasi, klimatas šyla.“

-5 °C temperatūroje E. Vaičiaus ūkyje auginamos sraigės žūsta, jos neperžiemoja, skirtingai nei vynuoginės sraigės. Todėl stebėti orus – labai svarbi ūkininkavimo dalis. „Šalnos negali būti aplinkybė nuostoliams – negalime versle sau to leisti. Stebime temperatūras, jaučiame, iki kada galime lauke laikyti sraiges ir kada privalome jas susirinkti“, – sako ūkininkas.

Orus taip pat akylai stebinti J. Krištaponienė ryžtasi prognozuoti, kad šiemet sraigių derlius turėtų būti neblogas: „Kol kas sraigės labai gražios, o ir sraigiukų praradome labai mažai.“