Svarbiausias įvykis – „slibinas“

Pagal šių metų statistinius ekonomikos rodiklius Lietuva neabejotinai pateks tarp labiausiai augančių Senojo žemyno valstybių.

Atrodo, mūsų šalis išties nusipelnė aplodismentų: kilo atlyginimai, didėjo įmonių pelnas, eksporto apimtis, spartėjo ekonomikos plėtra.

Tačiau metams baigiantis vis dažniau skambėjo įspėjimai apie pavojingai kaistančią ekonomiką ir artėjančią krizę, kuri Lietuvą gali nublokšti į autsaiderių gretas.

Apie besibaigiančius metus kalbėjomės su verslo, mokslo ir finansų sektorių atstovais.

Vidmantas Jankauskas, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas 1997–2007 m.:

Šie metai išties išsiskyrė svarbių sprendimų energetikos srityje gausa: priimta atnaujinta Nacionalinė energetikos strategija, Gamtinių dujų, Šilumos ūkio įstatymai, apsispręsta statyti atominę elektrinę ir, žinoma, kurti trigalvį slibiną.

Užgimęs slibinas tapo bene svarbiausiu šių metų įvykiu energetikos srityje. Jo kūrimas užtruko apie pusę metų, kol apie jį buvo viešai paskelbta žiniasklaidoje. Prieš tai buvo nemažai diskusijų, trukusių apie porą metų. Jose pirmiausia buvo kalbama apie tolesnę Lietuvos, kaip atominės energetikos valstybės, ateitį.

Diskutuojant nuspręsta, kad ato-minę statyti būtina. Tačiau dėl to, kaip įgyvendinti šį projektą, kas tą darys, nebuvo daug kalbėta. Visuomenei iškart pristatytas slibino kūrimo modelis, plačiau nediskutuota.

Esu prieš tokį jungimą, elektros tinklai turi statyti „kelius“ (tinklus – red. past.), o ne „rūmus“ (elektrinę – red. past.). Tinklų įmonės turėtų rūpintis jungtimis su Lenkija ir Švedija. O elektrinės statybai siūliau nuo „Lietuvos energijos“ atskirti Kruonio hidroakumuliacinę ir Kauno hid-roelektrinę ir jas sujungti su Lietuvos elektrine. Šis gamybinis vienetas su vietiniais ar užsienio investuotojais galėtų rūpintis naujos atominės statyba. Vienintelis šio darinio minusas – nepakankamas finansinis pajėgumas. Toks modelis, mano manymu, būtų buvęs teisingiausias ir neprieštarautų Europos Sąjungos (ES) teisei.

Dabartinis variantas, dėl kurio susiderėjo Vyriausybė ir „NDX energija“, – kad nacionalinis investuotojas būtų kuriamas naujos įmonės pagrindu, taip pat geras. Tokiu atveju prapuola pavojus, kad dalis atominės statybos sąnaudų iš anksto bus permesta tinklų bendrovėms. Be to, atitiktume ES teisę, ir toliau galėtų būti vykdomas antrasis energetikos politikos etapas – nuo „Lietuvos energijos“ į pavienius juridinius vienetus turi būti atskirtos elektros gamybos įmonės, tinklai, telekomunikacijos ir kt.

Tačiau atominės elektrinės statybos projektas labai rizikingas. Juo labiau kai neaišku, kada statyba bus pradėta ir kada ji bus baigta, kokios elektros kainos bus po 10 ar 20 metų, ir ar naujosios elektrinės produkcija bus konkurencinga. ES teisė draudžia sudaryti elektros pirkimo sutartis ateičiai, taigi nėra garantijos, kad naujoje elektrinėje pagaminta elektra bus perkama.

Naujoje atominėje elektrinėje pagaminta elektra gali kainuoti 3 ar net 4 kartus daugiau nei dabar. Taigi vietoj dabartinių beveik 7 ct/kWh turėtume mokėti gal net visus 30 ct/kWh. Ankstesnėje studijoje buvo apskaičiuota, kad elektra, pagaminta naujosios elektrinės, gali kainuoti 15–16 ct/kWh. Tačiau dabar matome, kaip brangsta atominių elektrinių statyba, reaktorių kainos kyla, branduolinio kuro kaina taip pat labai sparčiai didėja.

Gali būti, kad Vyriausybės siūlymas jungti gamybą ir tinklus į vieną įmonę tuo ir buvo pagrįstas. Tinklų veikla yra reguliuojama, turi užtikrintas pajamas, atsiperka ir gyvuos net ir po keliolikos metų. Prie jų prijungus objektą, kuris turi veikti konkurencinėje rinkoje, apsidraudžiama, atsiranda galimybė dalį statybos sąnaudų perkelti tinklų įmonėms. Tačiau reguliuotojo ir vartotojo požiūriu tai neteisinga: kodėl turime mokėti už „rūmus“, kurių mums gal net nereikia?

Mums dabar svarbiausia turi būti ne atominė, o tiltai. Kas iš to, jei turėsime didžiulį pajėgumą, o neturėsime kuo transportuoti.

Gerai, kad elektros tiltas į Lenkiją tapo vienu prioritetinių ES energetikos projektų. Tai reiškia, kad bus atitinkama kontrolė ir lėšos. Gerai, kad šis projektas įtrauktas kaip jungties Vokietija–Lenkija–Lietuva dalis. Lenkai labai suinteresuoti stiprinti jungtis su Vokietija, kad galėtų eksportuoti perteklinę energiją, o mes be Lenkijos sujungimo su Vokietija iš tiesų nebūsime visiškai integruoti į Vakarų Europos elektros tinklą.

Didžiausia kliūtis gali būti gamtosaugos reikalai, jungtis iš Lietuvos eitų per Mozūriją, ežerų kraštą, kurį lenkai labai saugo. Deja, ir vėl gali pasikartoti kelio „Via Baltica“ istorija.