„Manau, reikėtų smulkias monetas palikti, vis tiek žmonėms paprasčiau smulkiais atsiskaityti, o kai  bus apvalinamos sumos, apsunkins labiau. Nors smulkios 1 ir 2 euro centų monetos rečiau panaudojamos, pas mus jos atgula į taupyklę, paskui išsikeičiame“, – teigė vyras, paklaustas, ar nereikėtų atsisakyti smulkių momentų.

„Gal ir reikėtų atsisakyti smulkių monetų. Nėra patogu – būna, vos sugraibai piniginėje tuos smulkius centus“, – porino kita  gatvėje kalbinta pašnekovė.

„Manau, tuomet turėtų kainas kelti, jei neliks to 1 euro cento. Vertėtų pasilikti smulkias monetas, gerai turėti smulkių – juk kavinėje ir arbatpinigių prireikia palikti“, – svarstė jaunuoliai. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Ne, monetos vis tiek turėtų likti. Yra dalykų, už kuriuos tu moki ir smulkiomis monetomis. Negalima taip jau visko iki euro suapvalinti. Aš asmeniškai tai dažniausiai kortele atsiskaitau, tai tų smulkių centų neprisikaupia piniginėje“, – teigė vyras.

Apie tai, kas nutiktų, kokią įtaką turėtų infliacijai ir kaip keistųsi kainos, jei neliktų 1 ir 2 euro centų monetų, žurnalistė teiravosi Lietuvos banko atstovės Editos Lisinskaitės.

– Ar daug procentų visų monetų sudaro 1 ir 2 euro centų monetos?

– Taip, ką rodo mūsų Lietuvos banko grynųjų pinigų statistika, šios monetos sudaro daugiau nei pusę visų apyvartoje esančių monetų, jeigu tiksliau, būtų 58 proc. Tai didelė suma.

– Ar žmonės naudoja smulkias monetas, gal dažniau jos nugula stalčiuose, taupyklėse?

– Jūs visiškai teisi. Tai, ką mes matome iš pačios statistikos ir iš pačių gyventojų pokalbių, nuomonės, pavyzdžiui, kad ir mano mamos atveju, dažniausiai žmonės šias monetas gauna kaip grąžą prekybos vietoje, bet retai kada jas naudoja patys atsiskaitydami. Dažniausiai jos nugula ar į taupyklę, ar kokį stiklainiuką virtuvėje ant stalo. Arba į fontanus metame kelionėse, kad sugrįžtume vėl į tą vietą. Iš kišenių jų pribyra ir už automobilio sėdynių. Kodėl mažai naudojamos šios monetos? Greičiausiai todėl, kad jos nėra labai didelės, jos viena nuo kitos dydžiu mažai kuo skiriasi.  Tai jas ir sudėtinga atskirti, be to, piniginėje užima daug vietos, o kišenėje laikyti nelabai patogu. Ir, žinoma, jų perkamoji vertė su metais vis mažėja.

Dažniausiai smulkios monetos nugula ar į taupyklę, ar kokį stiklainiuką virtuvėje ant stalo.

 

– Tikrai ne kažką nupirksi už 1 ar 2 euro centus. Kas būtų, jeigu mes jų atsisakytume?

– Pirmiausia, verta kalbėti apie apvalinimą, nes tai yra būdas atsisakyti jų ir būtų apvalinama galutinė visų mano perkamų prekių krepšelio suma. Tai yra ne kiekvienos prekės kaina, kuri nurodyta lentynoje, o kai ateinu prie kasos, perku duoną, pieną, sviestą ar kitas prekes, man kasininkė suskaičiuoja visą mokėtiną sumą ir tik ta suma būtų apvalinama. Koks dabar to apvalinimo principas? Būtų apvalinama iki nulio, penkių arba iki dešimt euro centų į didesnę arba į mažesnę pusę, priklausomai nuo to, koks mano bendros sumos paskutinis skaitmuo. Ar jis arčiau 0, 5 ar 10 ct. Pavyzdžiui, jei man priskaičiuoja, kad reikia mokėti 8 eurus 21 arba 22 centus, tai yra apvalinama į mažesnę pusę iki 20 centų. Jeigu mokėtina suma yra 8 eurai 23 arba 24 centai, tai apvalinama iki 25 ct. Ir analogiškai, jei ta suma yra 8 eurai 26 ar 27 centai, apvalinama irgi į mažesnę pusę iki 25 centų. O jei virš 28, 29 centų, didinama iki 30 ct. 

– O jeigu perku vieną prekę, kuri kainuoja 1,23 euro? Ar tų prekių kainos nebus suapvalintos dar lentynose pagal jūsų ką tik minėtą principą?

–  Ne, pati kaina tos vienos prekės nebus suapvalinta ir liks vieno cento tikslumu. Tą rodo ir kitų valstybių pavyzdžiai, kurios jau yra įsivedusios apvalinimą. Tai yra šešios valstybės. Visai neseniai tą įsivedė mūsų kaimynai slovakai. Ten prekių kainos likę vieno cento tikslumu. Bet atsakant į jūsų klausimą, jei perku, tarkim, vieną prekę, jos suma kasoje būtų irgi atitinkamai minėtu principu suapvalina.

– Jeigu atsisakome 1 ir 2 euro centų, kokią tai įtaką turėtų infliacijai?

– Ką rodo ir kitų valstybių patirtis, ir atlikti skaičiavimai, tiek ir mūsų Lietuvos banko ekonomistų, galutinis krepšelio sumos apvalinimas įtakos infliacijai neturėtų. Tarkime, vienu atveju pirkėjas sumokėtų maksimaliai 2 centais mažiau nei jam priskaičiuota suma, kitu atveju – 2 centais maksimaliai daugiau. Tad jeigu kas savaitę perku prekes, tie mano skirtumai – pliusas ar minusas –  susilygintų ir ilguoju laikotarpiu ta įtaka būtų nulinė. Ši apvalinimo idėja yra galimybė tapti tiek efektyvesne, tiek ir tvaresne visuomene, tiek ir gyventojams sutaupyti. Tų 1 ar 2 euro centų momentų kiekiai yra dideli apyvartoje. Šiandien turime išleidę apie 300 mln. vienetų. Įspūdingas kiekis – šios monetos svertų daugiau kaip 700 tonų. Kad būtų galima vaizdžiai įsivaizduoti, tai tilptų į vienuolika traukinių vagonų.

Jeigu mes tik kartą jas panaudojame atiduodami grąžą, jos kaip ir vienkartinės yra. O joms nukaldinti, valstybė moka pinigus, jų administravimui, transportavmui aksmet išleidžiama apie 0,5 mln. eurų. Verslas taip pat patiria analogiškas išlaidas. Ir jeigu mes, gyventojai, tas momentas pametame, tai mes jas išmėtome ir finansine išraiška. Esame paskaičiavę, kad nuo euro įvedimo iki šios dienos gyventojai yra pametę net daugiau kaip 2 mln. šių smulkių monetų.