Mokestis už stogą?

Pasak Z.Buivydo, besiderant dėl kolektyvinės sutarties tarp vežėjų ir LPSA, kuri atstovauja nedidelei daliai Lietuvos vežėjų, šios vadovas Audrius Cuzanauskas pareiškė, kad transporto įmonės turi susimokėti po 30 eurų už vairuotoją ir išvengs kritikos.

"Reikalaujama, kad mokėtų ne darbuotojas, o darbdavys. Nepaisant, ar vairuotojas nori priklausyti šiai, abejonių keliančiai, profesinei sąjungai, – dienraščiui teigė "Linavos" generalinis sekretorius. – Ramybės mokestis, kad verslininkai neturėtų problemų dėl nepasitenkinimą reiškiančių vairuotojų? Panašu į 1990-uosius, kai verslininkams buvo siūlomas stogas. Užpernai Lietuvos vežėjams ir profesinių sąjungų atstovams derantis dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, A.Cuzanauskas iš jų demonstratyviai pasišalino ir per pusvalandį sugebėjo sušaukti žurnalistus į spaudos konferenciją. Todėl kilo abejonių, ar tik demonstratyvus išėjimas nebuvo suplanuotas iš anksto."

Kaltinimai: vežėjų atstovai sako, kad LPSA vadovaujantis A.Cuzanauskas pareiškė, jog transporto įmonės turi susimokėti po 30 eurų už vairuotoją ir išvengs kritikos. / Vokietijos TV ZDF nuotr.

Z.Buivydas tikino, kad vežėjai niekada neatsisako bendradarbiauti su profesinėmis sąjungomis, su jomis derinami įvairūs klausimai. Ir įmonės visus nesutarimus su darbuotojais stengiasi išspręsti taikiai.

Vienas iš "Linavos" vadovų teigia, kad LPSA dažniausiai transporto įmonėms bando primesti visai svetimas problemas – darbuotojų nuomos įmonių.

"Jos įdarbina vairuotojus ir nuomoja kitų šalių įmonėms, paskui dėl kilusių incidentų kaltinami mūsų verslininkai, nors jie niekuo dėti. Bet tos įmonės net nėra transporto įmonės, jos dažnai neturi nė vieno vilkiko ir šimtus darbuotojų, tai visai kitas verslas, tačiau jų problemas bandoma parodyti kaip mūsų problemas", – piktinasi Z.Buivydas.

Sutartis – geranoriškas susitarimas

Lietuvos profesinės sąjungos "Solidarumas" pirmininkė Kristina Krupavičienė sako, kad jiems LPSA nepriklauso ir komentuoti sudėtinga. Bet norėtųsi, kad vis dėlto darbdaviai žinotų, už ką tie 30 eurų imami. Anot jos, yra pasirašoma sutartis, kuri galioja ne tik darbdaviams, bet ir darbuotojams.

Ramybės mokestis, kad verslininkai neturėtų problemų dėl nepasitenki­nimą reiškiančių vairuotojų?

"Nelabai suprantu, už ką sumokamas mokestis. Noriu matyti sutartį, kurioje nurodyta, ką už sumokėtus pinigus gaus profsąjungos narys, kokios jam bus teikiamos paslaugos, kokios jo teisės bus ginamos. Kolektyvinė sutartis yra geranoriškas susitarimas tarp profesinės sąjungos ir darbdavio. Jei darbdavys negali sutikti su pateiktomis sąlygomis, tokios kolektyvinės sutarties nepasirašys. Negalima priversti darbdavio, kad jis mokėtų už kiekvieną darbuotoją kažkokią sumą, – dienraščiui sakė K.Krupavičienė. – Kai yra susitarimas tarp profsąjungos ir darbdavio, kad dirbs kartu ir sieks pagerinti darbo kokybę, suprantama, geriau. Kaip sakoma: "Geriau bloga taika, nei geras karas." Vieną kartą gali pakariauti, bet negali visą laiką būti mūšyje. Žmonės pavargsta, o problemos lieka. Buvo pasiūlymas įkurti dvišalę komisiją ir kalbėtis su darbdaviu. Jei šis nesutinka, akivaizdžiai pažeidžia darbo teisę, einame į Darbo ginčų komisiją. Ten ginčų išties turime nedaug, nes problemos išsprendžiamos profsąjungai bendraujant su darbdaviais."

Transporto darbuotojų federacijos vicepirmininkas Gintaras Čiužas sakė, kad aljansas pasitraukė, o jų profsąjunga toliau derasi dėl savo narių atlyginimų, skatinimo.

"Negalima darbuotojų priversti priklausyti profesinei sąjungai, – mano G.Čiužas. – Priklauso nuo žmogaus: nori – stoja, nenori – nestoja. Kiti gali patys savo interesus apsiginti, o kiti, ypač rusakalbiai iš trečiųjų šalių, – ne.

Jei būtų privalomas mokestis už visus vairuotojus, tai bet kuris paklaustų, kodėl jis turi būtų mūsų profsąjungoje? O mes nuolat kalbamės su savo žmonėmis, ko jie norėtų, tada kalbamės su darbdaviai ir siekiame išsiderėti, pavyzdžiui, ilgesnes atostogas ir pan.

Taip, reikalauti galima, tačiau reikia išklausyti ir darbdavių poziciją. Jei iškels įmonę į kitą valstybę arba bankrutuos, ar mums nuo to bus geriau? Tik dialogu galime laimėti."

Reketas ar ne?

"Kodėl 30, o ne 20 ar 40 eurų sugalvota suma?" – dienraštis paklausė LPSA vadovo.

"Čia yra juodraštis, siūlymas darbdaviams pradėti derybas, – paaiškino A.Cuzanauskas. – O darbdaviai nemato reikalo pradėti derėtis. Tai tik įmonės lygmens sutarties projektas."

Kodėl pasirinktas fiksuotas mokestis – Skandinavijos šalių, Šveicarijos – turtingiausių pasaulio valstybių? A.Cuzanaukas sako, kad ne turtingiausių, o skaidriausių. Pavyzdžiai, kai verslininkai, nemažindami savo darbuotojų atlyginimo, eina į socialinį dialogą (ir ne taip, kad einama kalbėtis su kiekvienu žmogumi atskirai).

"Ir čia taip. Buvo pasiūlyta 30, bet gal galima nusiderėti iki penkiolikos eurų, – sakė LPSA vadovas. – Tai nebuvo nusistatymas. Tai derybų objektas, o ne reketas."

Derybos dėl atlygio yra derybos. Tačiau, kaip senolių išmintis sako, verta prašyti daugiau, gausi, kiek reikia. Vyriausybė nustatė vežėjams 1,65 koeficientą, o, pasak A.Cuzanausko, buvo siekta 1,8.

Asociacijos vadovo manymu, kadangi 90 proc. įmonių vairuotojų Lietuvoje yra užsieniečiai, profesinės sąjungos jiems teiktų teisinę pagalbą. Nes svetimšaliai nežino kalbos, mūsų darbo teisės, net savo pareigų. Tačiau, jei kažkuris apsivagia ar darbo metu būna neblaivus, profsąjungos dėl tokių nutikimų negina.

"Darbuotojas yra darbuotojas, jis turi darbo sutartį, būk malonus, dirbk, tai nėra pageidavimų koncertas. Jei nesilaikai darbo sutarties, būk malonus, užsienietis tu ar ne, turi paklusti įstatymams", – dienraščiui teigė A.Cuzanauskas.

LPSA užkulisiai

LPSA pateiktas pasirašyti kolektyvinės sutarties projektas – konfidencialus. Tačiau redakcijos šaltinių teigimu, tarp kitų reikalavimų darbdaviams yra nurodoma, kad vairuotojų atlyginimas turi siekti 2 tūkst. eurų. Z.Buivydas neatskleidė reikalaujamos sumos, bet svarstė, kodėl nėra jokių reikalavimų dėl atlyginimo dydžių kitų profesijų atstovams.

"Vairuotojų darbas sunkus, aišku, nepalyginsi su prieš keletą dešimtmečių, – pasakojo "Linavos" generalinis sekretorius. – Tačiau neaišku, kodėl vienai profesijai nustatomas vienoks atlyginimo standartas, o kitoms – kitoks. Pavyzdžiui, kodėl Vyriausybės ar Europos Parlamento lygmeniu nekeliamas slaugytojų darbo apmokėjimas. Kuo slaugytojos blogesnės už vairuotojus, o kuo vairuotojai blogesni už slaugytojas?"

Atmosfera: įtemptą vilkikų vairuotojų darbą dar labiau apsunkina sektoriaus atstovų nesutarimai. / T. Lukšio / Fotobanko nuotr.

Z.Buivydas linkęs abejoti pačios LPSA skaidrumu. Pasak jo, Rekvizitai.lt duomenimis, vidutinis nuolat dirbančio darbuotojo apskaičiuotas mėnesio atlyginimas asociacijoje siekia 574 eurus, tai yra mažiau, nei valstybės nustatytas minimalus. Be to, A.Cuzanauskas nepateikia faktais pagrįstų duomenų, kiek konkrečiai vairuotojų priklauso jo profsąjungai. Skaičiuojant, kad pastaruoju metu LPSA atstovavo maždaug 1,2 tūkst. vairuotojų darbo ginčų komisijoje, iš jų susirinkta visai nemažai.

Z.Buivydas sako, kad vežėjams kelia įtarimų, kas už LPSA nugaros: "Pats A.Cuzanauskas palaiko glaudžius ryšius su prieštaringai vertinama Vokietijos profesine sąjunga "Camion Pro eV", kuri aktyviai bendradarbiauja su Rusijos profesinėmis sąjungomis."

Mokslininkams sunku suprasti

Pirmosios Vyriausybės pramonės ministras, finansų valdymo ekspertas, M.Romerio prof. Rimvydas Jasinavičius, išgirdęs apie profsąjungų atstovų siūlymą apmokestinti darbdavius, kraipė galvą.

"Su tokiais atvejais nesu susidūręs. Tai nėra gera pozicija. Profesinė sąjungą – laisvanoriškas susivienijimas. Jei darbuotojas nenori būti būtent šitos profesinės sąjungos nariu, prieštaraus tam, vis tiek darbdavys turės mokėti? – svarstė prof. R.Jasinavičius. – Mano galva, tai yra ne tik nelogiška, bet ir nedora. Tokiu būdu išreiškiamas noras turėti ne tik monopolines teises atstovauti konkrečios profesijos žmonėms, bet ir turėti garantuotas pajamas."

Yra sąžiningai dirbančių profesinių sąjungų, tačiau nemaža dalis jų žino tik savo teises, bet ne pareigas.

"Profesinės sąjungos turėtų rūpintis savo narių kompetencijomis ir įvertinimu. Tačiau, kiek man yra tekę dalyvauti šioje veikloje, pirmoji dalis – profesinės sąjungos narių profesinė kompetencija ir jos vertinimas – neįeina į jų tiesioginius uždavinius ir tikslus. Tačiau kažkokio garantuoto atlygio, kuris niekaip nesusijęs su darbo rezultatais, jie nuolat reikalauja. Tai primena išlaikytinių norą turėti monopolines teises į apmokėjimą ir neturėti jokių įsipareigojimų", – teigė prof. R.Jasinavičius.