Būsimieji veterinarai – miestiečiai

Lietuvoje veterinarinės medicinos gydytojus rengia vienintelė aukštoji mokykla – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademija, kuri kasmet vidutiniškai parengia 90 veterinarijos gydytojų. Į kaimą išvažiuojančius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

„Informacijos, koks mūsų specialistų poreikis kaime, neturime. Bet sakyti, kad nėra kam dirbti, būtų netiesa. Ten darbuojasi seniai kaime įsitvirtinę vyresniosios kartos atstovai, todėl darbo vietų yra kur kas mažiau nei miestuose.

Jaunimas į provinciją nevyksta dar ir todėl, kad didžioji veterinariją studijuojančiųjų dalis – miestiečiai. Pavyzdžiui, iš 143 šiemet įstojusių 45 procentų buvo iš didmiesčių: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Dar 29 procentai – iš rajoninių miestų, 26 procentai – iš mažesnių miestelių. Mažai tikėtina, kad miestų gyventojai ateitį sietų su kaimu“, – svarsto LSMU Veterinarijos akademijos dekanė prof. dr. Vita Riškevičienė.

Iš kaimo, kur ir turėtų būti didžiausias šios srities specialistų poreikis, veterinarijos mokslus kremtančiųjų nedaug. Stojamieji konkursiniai balai yra gana aukšti, todėl dažniausiai prastesniais pažymiais nei miestiečiai mokyklas baigę abiturientai iš provincijos lieka už borto, nepatenka į valstybės finansuojamas vietas.

Veterinarijos akademijoje mokslo metai kainuoja 2700 eurų, o nuo trečiojo kurso – ir visus 3000 eurų. Mokytis tenka penkerius su puse metų. Todėl, V. Riškevičienės teigimu, tiek investavus į mokslus, nestebina jaunimo pastangos susirasti gerai apmokamą darbą. Kaime sunku išgyventi vien tik iš veterinarinės veiklos, nėra paprasta ten pradėti ir verslą.

Atsiveria naujos darbo rinkos 

V. Riškevičienė atkreipia dėmesį, kad šiais laikais veterinaras nėra tik stambių žemės ūkio gyvūnų gydytojas. Daugėja naminių augintinių, stiprėja maisto saugos ir kokybės kontrolė, plečiasi veterinarinės farmacijos rinka – visose šiose srityse veterinarijos gydytojai yra paklausūs.  

„Mums dažnai priekaištaujama, kad specialistai nevažiuoja į kaimą. Bet kurią gi profesiją įgiję specialistai ten važiuoja? Jaunimas nori gyventi aktyviai, lankytis teatruose, parodose, o perspektyva patiems būti kaimo šviesuliais jų nevilioja“, – konstatuoja dekanė.

Akademijos duomenimis, pagal specialybę dirba apie 73 proc. baigusiųjų. Vidutiniškai apie 77 proc. studijuojančių yra merginos, 23 proc. – vaikinai. „Situacija yra natūrali, ji būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai. Žemės ūkio, gyvulininkystės sektorius nedidėja, todėl jauni žmonės orientuojasi į smulkiųjų gyvūnų praktiką. Ši sritis plečiasi, didėja žmonių poreikis laikyti augintinius ir jais kokybiškai rūpintis“, – aiškina V. Riškevičienė.

Nevilioja ir valstybės tarnyba

Panaši situacija ir vienintelėje Lietuvoje felčerius rengiančioje Vilniaus kolegijoje. Šios kolegijos Agrotechnologijų fakulteto Veterinarinės medicinos katedros vedėja dr. Virginija Jarulė sako, kad kasmet mokslus baigai apie 50 felčerių, iš kurių vos 2–3 išvažiuoja dirbti į kaimą. Didžioji dalis įsidarbina smulkių gyvūnų klinikose miestuose ar dėl didesnių atlyginimų emigruoja. 

„Apie 80 proc. mūsų absolventų dirba pagal specialybę, tačiau į kaimą nevažiuoja, nors ten jų reikia. Sulaukiame labai daug užklausų, į kolegiją atvažiuoja ir patys darbdaviai, siūlo ne tik darbą, bet ir butus“, – sako katedros vedėja, akcentuodama, kad jauniems žmonėms labai svarbu sudaryti geras darbo ir gyvenimo sąlygas.

Pernai kolegijoje pradėti rengti praktiniai darbai fermose, kad studentai pamatytų, jog šiuolaikinė ferma nėra joks baubas ir nebijotų važiuoti dirbti į kaimą. Bendraujama su darbdaviais, pagal jų poreikius keičiama ir studijų programą, bandoma jaunimą pratinti prie kaimo.

Jaunųjų specialistų dėl menko atlyginimo nevilioja ir valstybės tarnyba. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, jų sistemoje šiuo metu yra 22 laisvi veterinarijos gydytojų (tiek valstybinių veterinarijos gydytojų – inspektorių, tiek vykdančių valstybinę veterinarinę kontrolę specialistų) etatai.

Komentaras

Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos vadovas prof. Vidmantas Bižokas:

Šiuo metu didelės problemos dar nėra, nes provincijoje darbuojasi viduriniosios veterinarijos gydytojų kartos atstovai, kuriems šiuo metu vidutiniškai yra apie 53–56 metus. Jei situacija nesikeis ir jaunimas nebus suinteresuotas vykti į kaimą, po penkerių ar dešimties metų galime susidurti su rimta problema. Dabar tiems, kam aktualu, patys šią specialisto problemą vienaip ar kitaip sprendžia, valstybės mastu sprendimai praktiškai nedaromi, o tie, kurie daromi, neveikia.

Štai praėjusiais metai kai kurie veterinarijos gydytojai bandė pasinaudoti Kaimo plėtros rėmimo programos parama įsikūrimui kaime. Tačiau nė vienas tos paramos negavo, nes labiausiai remiamas darbo vietų kūrimas kaime, o veterinarijos gydytojas juk paprastai dirba vienas.

Tiesa, šiemet Žemės ūkio ministerija šiek tiek pakoregavo sąlygas, kad daugiau balų būtų skiriama už licencijuotą veiklą kaime. Tačiau projekto parengimas yra nepigus, o garantijų, kad gausi paramą ir vėliau tau viskas eisis kaip iš pypkės, nėra. Juk, jei jaunas žmogus nori gauti 100 tūkst. eurų paramos, dar tiek pat turi pats investuoti. Vadinasi, turi imti paskolą iš banko ir perspektyvoje matyti puikias verslo galimybes. Tai jau – didelė rizika.       

Antra vertus, veterinarijos gydytojai skundžiasi, kad ūkiuose, ypač smulkiuose, mažėja gyvulių. Gal tuomet ir nereikės tiek veterinarijos gydytojų?

Beje, svarbu ir tai, kad požiūris į veterinariją taip pat keičiasi. Dabar svarbiausia – ne gydymas, o profilaktika, kuri apsaugotų nuo ligų. Todėl gydytojų, kurie profilaktiškai prižiūrėtų gyvulius, reguliuotų mitybą, laikymo sąlygas, laiku užkirstų kelią ligoms, reikia kur kas mažiau. Kai kurie veterinarijos specialistai jau pradeda kooperuotis ir būdami mobilūs sugeba aptarnauti visą rajoną.