Pastariesiems gerų žinių nėra ir sostinėje: įstrigus Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro katilinės statyboms, vietoj atsinaujinančių energetikos išteklių čia tiesiog deginamos dujos, – rašo „Lietuvos rytas“.

Kaunas ilgokai galėjo vadintis žaliausiu iš didžiųjų šalies miestų. Pavyzdžiui, 2019 m. čia net 95 proc. reikalingos šilumos buvo pagaminta iš biokuro.

Tačiau praėjusiais metais padėtis ėmė sparčiai keistis. Pradėjus veikti KKJ smarkiai išaugo iškastinio kuro dalis šilumos gamybos sektoriuje. Mat atliekos, kurios deginamos šioje jėgainėje, priskiriamos būtent tokiam kurui.

Todėl praėjusiais metais biokurui šiame mieste jau teko tik 75 proc. rinkos, o jo tiekėjai, skaičiuojant pagal kainas biržoje, negavo maždaug 2,5 mln. eurų pajamų.

Ateityje jos greičiausiai dar labiau susitrauks, nes KKJ pernai nuo metų pradžios veikė tik bandomuoju režimu.

Didžiausia problema, kad tai yra politinis sprendimas, sukūręs nevienodas žaidimo taisykles.

„Mes žinojome, kad Kaune biokuro dalis sumažės. O pernai dar prisidėjo ir bėdos Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje, kai įstrigo biokuro katilo statybos. Dabar sklando gandai, kad jis veiks tik 2023 metais, todėl padėtis iš tiesų prasta“, – „Lietuvos rytui“ sakė Lietuvos biomasės energetikos asociacijos („Litbioma“) direktorė Vilma Gaubytė.

Biokuro gamintojams nėra palankus ir Šilumos ūkio įstatymas, kuriame numatyta, kad aukcione dalyviams pasiūlius vienodas šilumos kainas pirmenybė nėra teikiama atsinaujinantiems energijos šaltiniams. Tiesa, vienodos kainos atvejų pasitaiko ne itin dažnai.

„Didžiausia problema, kad tai yra politinis sprendimas, sukūręs nevienodas žaidimo taisykles. Mes tikrai nesutinkame su tokia pozicija, kai žiedinės ekonomikos grandinėje atliekos yra aukščiau negu biokuras“, – teigė „Litbiomos“ direktorė.

Pasak Nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos prezidento Vytauto Kisieliaus, maždaug 2012 metais prasidėjęs šalies perėjimas nuo dujų prie biokuro leido sumažinti šildymo kainas šalyje apie 40-50 proc. O Kaunas, kuriame veikia daugiausia šilumos gamybos iš biokuro įrenginių, tapo pigiausiai besišildančiu miestu.

„Biokuro naudojimas yra tikra šalies sėkmės istorija. Todėl jei žaliąją energiją Kaune išstumia atliekų deginimas, tai yra žingsnis atgal. Turime įgyvendinti ES politiką tiek dėl atsinaujinančių išteklių panaudojimo, tiek žiedinės ekonomikos. Tačiau siekiai deginti nerūšiuotas atliekas prasilenkia su numatytais tikslais“, – aiškino V. Kisielius.

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidento Martyno Nagevičiaus nuomone, dar nėra didelė tragedija, kad mažėja biokuro dalis šilumos ūkyje, kaip yra Kaune.

„Blogiausia, kad auga iškastinio kuro vartojimas. Centralizuotai tiekiama šiluma yra neutraliausia anglies dvideginio išmetimo požiūriu. Bet kai naudojamos atliekos ar dujos, net ir individualaus namo šildymas tampa švaresnis“, – aiškino M. Nagevičius.

Anot jo, niekuo negali pasigirti ir dujas deginanti sostinė. Čia jau anksčiau investicijas į biokuro katilines pristabdė nepriklausomi gamintojai, o kogeneracinės jėgainės projektas vėluoja.

Kokių sprendimų galima imtis, kad kuo daugiau šilumos būtų gaminama iš atsinaujinančių išteklių? V. Kisieliaus nuomone, vienas būdų galėtų būti šilumos piko paslaugų Kaune užtikrinimas biokuro, o ne dujų įrenginiais.

Tuo metu Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius teigė suprantąs biokuro gamintojų susirūpinimą dėl mažėjančios jo paklausos.

„Padėtis būtų buvusi kur kas geresnė, jei Vilniaus kogeneracinė jėgainė būtų užbaigusi biokuro projektą. Kita vertus, rudenį buvo labai pigios dujos, todėl kai kurios įmonės ėmė deginti jas, taip dar mažindamos biokuro paklausą“, – „Lietuvos rytui“ sakė V. Lukoševičius.