Žiemos atostogų mėgėjai

Daugiau kap 30 darbuotojų turinčios ir daugiausia elektros instaliacijos darbus teikiančios bendrovės „Jukata“ vadovas Tomas Uldinskas sako, kad darbuotojų trūkumo mastas priklauso nuo periodo, darbų srauto, o situacija gali keistis kone kasdien. Išlaikyti darbuotojus kai kuriais atvejais tampa tikru iššūkiu – juos ne tik vilioja konkurentai, bet ir pasitaiko labai specifinių situacijų.

„Pateiksiu konkretų pavyzdį. Vienam darbuotojui šeštadienį baigiasi vadinamosios tėvystės atostogos ir nuo sekmadienio jo uždirbamas vidurkis kris. Jeigu dėl kokių nors priežasčių jis sugalvotų iš darbo išeiti už mėnesio ar dviejų, jis iš Užimtumo tarnybos (UžT) gautų mažesnę išmoką, todėl priėmė sprendimą išeiti iš darbo penktadienį, kad pirmadienį jis jau būtų UžT ir gautų didesnę išmoką“, – sako T. Uldinskas.

„Antras pavyzdys. Labai geras darbuotojas, neturiu jam jokių pretenzijų ir tikrai norėčiau, kad jis grįžtų į darbą, bet, manau, negrįš. Jo atlyginimas yra didelis, beveik 2 tūkst. eurų atskaičiavus mokesčius, jis yra neblogas specialistas – montuotojas. Jis nusprendžia išeiti iš darbo, pailsėti žiemą iki pavasario, nes UžT gaus ganėtinai neblogą išmoką. Kadangi neturi paskolos, išmokos pragyvenimui sočiai užteks“, – tęsia įmonės vadovas.

Yra nemažai atvejų, kai tokie atostogautojai grįžta į darbą: „Priimu ir vėl, nes aš juos pažįstu. Žinau, kad, pavyzdžiui, po atlyginimo jis gali gerti dvi dienas, bet visas likusias mėnesio darbo dienas viskas bus gerai. Geriau žinoti, negu nežinoti. Toks darbuotojas buvo ne vienas.“

Pasak T. Uldinsko, altyginimai nėra didžiausia problema, nes juk dėl jų galima derėtis – jei kalbama apie 100 eurų ar panašią sumą ir tai nėra labai didelė įmonė, pavyzdžiui, turinti 35 darbuotojus, tai esą iš esmės nekeičia bendros įmonės situacijos.

Pasitenkina minimumu

Vis dėlto verslininkas stebisi, kaip žmonėms užtenka minimalių pajamų, kodėl dažnai stinga noro galvoti apie geresnį gyvenimą, investavimą, didesnę pensiją ateityje. „Nežinau, kas yra negerai. Pavyzdžiui, tikrai yra darbuotojų, kurie jau pensinio amžiaus, bet jie toliau sėkmingai dirba, jie nori dirbti. Daug kas sako, kad vyresni lėčiau dirba, bet su jais nėra problemų“, – akcentuoja T. Uldinskas.

Jaunesni žmonės neretai sako, kad nori užsidirbti, bet neva nepavyksta to padaryti Lietuvoje, todėl nusprendžia važiuoti į užsienį, nes reikia, pavyzdžiui, remontą namuose pasidaryti. T. Uldinskui teko susidurti ir su tokiu darbuotoju: „Sakau jam: kam tau važiuoti, dirbk viršvalandžius, darbo yra, uždirbsi daugiau. Paskolinsiu be palūkanų, užsidirbsi – grąžinsi. Pasirašysime vekselį, kas mėnesį sutartomis dalimis grąžinsi.“

Galiausiai toks susitarimas baigėsi darbuotojo nemokamomis atostogomis ir įspėjimu, kad išvyksta į užsienį. „Klausiu, kodėl? Dabar situacija yra tokia, kad jis nori užsidirbti pinigų ir man grąžinti skolą. Gal logiška, skola spaudžia, nors aš ir nespaudžiu. Jis išvyksta į užsienį, jo šiandien dar nėra darbe, nors seniai buvo sutarta, kad jau turėjo būti. Specialiai jo neatleidžiu, žinau, kad jis dirba kitoje elektros montavimo įmonėje Lietuvoje“, – sako verslininkas.

„Kaip ir išgirdau žmogų, pagelbėjau, bet man kartais atrodo, kad mes, kaip įmonių vadovai, gal ir generuojame daugiau pajamų, bet dirbame savo darbuotojams. Jie mums kelia sąlygas: jiems įrankiai negeri, liemenės, drabužiai plyšta, batus keisk, o mes duodame daug. Žmonės labai daug Darbo kodekso prisiskaitę, daug žino, įstatymai leidžia daug ką daryti, o darbdavys neturi priemonių, kad suvaldytų situaciją“, – požiūriu dalijasi T. Uldinskas.

Tačiau jis sako puikiai suprantantis, kad darbuotojai turi žinoti savo teises, nes darbdavių taip pat pasitaiko labai įvairių. „Tikrai žinau tokių, kurie net muša savo darbuotojus, pas mane toks buvo atėjęs įsidarbinti. Yra tokių darbdavių, kurie kurie iš aukšto žiūri į darbuotoją, bet tai tikriausiai vyksta didesnėse įmonėse. Mažesnėse įmonėse tai negali vykti dėl to, kad, susidarius tokiai situacijai, tikriausiai visi darbuotojai išeitų iš darbo“, – svarsto T. Uldinskas.

Atsakomybė: sa­vo pa­rei­gų ne­vyk­dan­tys be­dar­biai ga­li ne­tek­ti be­dar­bio sta­tu­so ir bū­ti iš­re­gist­ruo­ti iš UžT. / A. Stru­mi­los / BNS nuo­tr.

Komplikuota situacija

Kad pastaruosius kelerius metus iš tiesų trūksta darbuotojų, ypač statybinio profilio specialistų, inžinierių, projektuotojų, darbų vadovų, liudija ir statybų bendrovės „Žilinskis ir Co“ personalo vadovė Neringa Sakalauskienė. Pasak jos, būtų naivu manyti, kad dėl to kalta tik konkurencinė kova tarp darbdavių.

„Nepaneigsiu fakto, kad išlaikyti darbuotojus – turbūt viena pagrindinių darbdavio misijų. Specialistų rinkoje yra tiek, kiek yra, ir aiškiai matoma, kad jų trūksta. Kita vertus, tai yra palankus laikas darbuotojams, nes pagrindinės priemonės, kuriomis gali konkuruoti darbdaviai, – atlyginimas ir geros darbo sąlygos“, – teigia N. Sakalauskienė.

Pasitaiko atvejų, kai iš karto žinoma, kad asmuo priimamas tik laikinam darbui. Ypač tokių situacijų padaugėja vasarą. „Jei žmogus gali dirbti savarankiškai ir tuo pat metu gauti nedarbo išmokas, jis nesuinteresuotas būti įdarbintas įmonėje. Darbinė tokių asmenų kelionė gali trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Kuo ilgiau jis dirba, turėdamas tikslą išeiti, tuo skaudžiau įmonei jį prarasti“, – sako personalo vadovė.

„Turime terminą – žiemotojai. Šaltuoju periodu jie ieško prieglobsčio įmonėse, o šiltuoju – savarankiškai susirenka kone dvigubas pajamas. Įdomu tai, kad dalis minimų asmenų į įmonę ateina pasisemti naujausių praktinių žinių ir pakelti savo kvalifikaciją. Tokie darbuotojai, išmokę amato, dažnai įkuria savo įmones ar darbuojasi jiems patogiu būdu“, – pastebi N. Sakalauskienė.

Pasitaiko ir tokių, kurie įsidarbina tik dėl to, kad vėliau vėl gautų UžT išmokas. „Bedarbis pirmus tris mėnesius vidutiniškai gauna apie 1 tūkst. eurų, atskaičiavus mokesčius. Ši išmoka nežymiai mažėja per kitus šešis mėnesius“, – sako ji.

„Valstybė dar imasi ir kitų priemonių ilgalaikiams ir nedarbo išmokų jau negaunantiems asmenims remti. Susidaro įspūdis, kad mūsų valstybė vadovaujasi principu – remiame bedarbius, o ne siekiame juos įdarbinti. Per daugelį metų susiklosčiusi tvarka tiesiog išsigimė ir nepadeda mažinti nedarbą. Labai liūdna, kad valstybė nedirba drauge su verslu. Pastebime, kad kai kurių regionų UžT labai valdiškai dirba, o kitų miestų ar rajonų specialistes tiesiog norisi girti už bendrystę, paramą, kontaktą ir už tai, kad mato ir vertina realią situaciją“, – atvirauja N. Sakalauskienė.

Tikrai yra darbuotojų, kurie jau pensinio amžiaus, bet jie toliau sėkmingai dirba, jie nori dirbti.

Siūlo žymėti priežastis

T. Uldinskui taip pat teko bendrauti su UžT specialistais. Pasak jo, dažnai jie atsako, kad ne UžT funkcija yra aiškintis, kodėl asmuo išėjo iš darbo, o jei yra pretenzijų, neretai pasiūlo kreiptis į Darbo ginčų komisiją.

„Kaip toks ginčas atrodytų Darbo ginčų komisijoje, apie ką mes joje kalbėtumės? Jeigu žmogus nenori, jis nedirba, pas mus juk yra demokratija. Tačiau UžT tai nesvarbu. Man labai keista, kodėl jiems nesvarbu, kai likusieji 30 žmonių įmonėje dirba, moka mokesčius, ir tie sumokėti mokesčiai tam iš darbo išėjusiam žmogeliukui grįžta, o jis guli ant sofos ir žiūri televizorių. Kodėl UžT tai nesvarbu?“ – klausia T. Uldinskas.

Jo įsitikinimu, turėtų egzistuoti kokia nors pažyma, paaiškinanti, kodėl žmogus išėjo iš darbo. „Dabar labai populiarus pasiteisinimas: dėl asmeninių priežasčių“, – kaipmat priduria verslininkas.

Anot T. Uldinsko, darbdavys turėtų turėti galimybę palikti atsiliepimą apie darbuotoją, kuris išėjo iš darbo, o UžT turėtų jį matyti: „Jei žmogus sako, kad jam nemoka atlyginimo, UžT juk gali labai lengvai tai patikrinti.“

„Jei žmogus sako, kad jį skriaudžia, galima paklausti, ar kur nors dėl to kreipėsi. Nesikreipė? Vadinasi, jo neskriaudė. UžT turėtų turėti atsakymą iš darbdavio, kodėl tas darbuotojas išėjo. Jei jis išėjo ir eina į kitą darbą – gerai, nieko nepadarysi. Kitas darbdavys irgi galėtų pasižiūrėti, nes yra vadinamųjų šoklių, kurie kas kelis mėnesius keičia darbo vietas. Tai irgi yra bloga situacija, nes perkami darbo drabužiai, įrankiai – ką su jais paskui daryti?“ – sako jis.

„Manau, „Sodros“ puslapyje turėtų būti kokia nors darbdavių skiltis, kur būtų paliekamas atitinkamos formuluotės, punktų aprašas apie darbuotoją, – siūlo T. Uldinskas. – Reikėtų rinkti informaciją, kodėl žmonės keičia darbą. Valstybinės institucijos galėtų daryti tyrimus, apžvalgas. Gal klausimynas, atsakymų variantai galėtų būti, kad darbdavys nesugalvotų prirašyti ko nereikia.“

Chalturščikų pažabojimas

Greta bedarbių ir išmokų gavėjų T. Uldinskas išskiria atskirą kategoriją – vadinamuosius chalturščikus, kurie nenori būti oficialiai įdarbinti, kad galėtų gauti ir išmokas, ir neoficialų atlygį už atliekamus darbus. Tiesa, yra ir tokių, kurie dirba oficialiai, bet pasibaigus darbo valandoms Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) nematomų pajamų prisiduria ir papildomomis veiklomis.

Pačiam T. Uldinskui su savo darbuotojais yra tekę dirbti Švedijoje, todėl, jo įsitikinimu, būtent šios šalies pavyzdys padėtų susitvarkyti su panašiais atvejais. Kaip aiškina verslininkas, Švedijoje kiekvienas būstas privalo būti apdraustas, draudžiamos atskiros dalys, pavyzdžiui, elektros, santechnikos, ventiliacijos, apdailos ir kiti darbai. Žmogus draudimo kompanijai privalo pateikti, kas atliko atitinkamus darbus, darbuotojai turi būti atestuoti. Neapdraudus būsto gresia didelės baudos.

„Problema dingo, chalturščikų ten nebėra. Visi dirba oficialiai ir pagal patentus, yra įvairių variantų, bet visi tai daro pagal taisykles, nes jeigu trūks vamzdis, draudimo kompanija galės išsiaiškinti, kas blogai sujungė tą vamzdį, – teigia T. Uldinskas. – Visi pradeda kokybiškiau dirbti, yra atsakingi tiek už mokesčius, tiek už darbų atlikimo kokybę. Visi laimingi: ir užsakovas, ir valstybė gauna pajamų.“

Dažnai skambina net ne pats kandidatas, o jo sugyventinė, žmona ar mama. Pasitaiko prašymų būti nedarbinamam, kol asmuo gauna pašalpą, ar pervesti jo darbo užmokestį artimajam.

Kalbėdama apie pašalpų atsisakyti nenorinčius, bet įsidarbinti vis tiek siekiančius asmenis, N. Sakalauskienė atvirauja, kad pasitaiko išties kuriozinių situacijų. „Paradoksalu, bet dažnai skambina net ne pats kandidatas, o jo sugyventinė, žmona ar mama. Pasitaiko prašymų būti nedarbinamam, kol asmuo gauna pašalpą, ar pervesti jo darbo užmokestį artimajam. Čia mūsų santykiai ir baigiasi, jei žaisti pagal patvirtintas ir aiškias taisykles darbuotojui nesinori. Priežastys irgi akivaizdžios – gaunamos išmokos, skolos antstoliams, trūksta finansinio raštingumo“, – dėsto ji.

„Keistis turi pati politika. Išmokas reikia skirti tiems, kurie realiai negali dalyvauti darbo rinkoje, o ne visiems, kurie tingi arba neturi motyvacijos dirbti. Valstybės iždas naudojamas netikslingai, nesitariant įdarbinimo klausimais su verslu, bet remiant mažiau motyvacijos dirbti turinčius. Darbo skelbimų daug, tačiau ir bedarbių skaičius auga... Kelerių metų statistika rodo, kad skatiname ne dirbti, o būti UžT klientu“, – taip situaciją vertina N. Sakalauskienė.

„Labai norėčiau palinkėti naujajai socialinės apsaugos ir darbo ministrei, kad glaudžiau bendradarbiautų ir išgirstų savo atstovaujamos srities specialistų, dirbančių šioje srityje, pastabas, pasiūlymus, kad įsiklausytų ir kartu priimtų svarbius ir įtaką darančius sprendimus. Nemažai tenka bendrauti su UžT specialistais, atskirų padalinių vadovais – jie turi daug minčių ir žinių, kaip padaryti, kad tarnyba veiktų prasmingai ir įgyvendintų žymius pokyčius. Darbdavių atstovai taip pat būtų pasirengę prisidėti prie bendrų tikslų“, – akcentuoja ji.

Konkurencingumas ir parengimas

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento direktoriaus pavaduotojos Daivos Macijauskės teigimu, piktnaudžiavimas užimtumo politikos priemonėmis daro neigiamą poveikį ne tik valstybės biudžetui, bet ir verslo plėtrai, šalies konkurencingumui.

„Darbo jėgos trūkumas lemia mažėjančią gamybos apimtį, stabdo įmonių plėtrą ir kelia riziką, kad verslas gali būti perkeltas į šalis, kur darbo jėgos pasiūla didesnė. Be to, darbuotojų trūkumas mažina šalies patrauklumą tarptautiniams investuotojams, ypač gamybos sektoriuje, kur darbo jėgos prieinamumas yra kritinis veiksnys“, – sako D. Macijauskė.

LPK nuomone, Lietuvos užimtumo politika turėtų būti orientuota į realius pramonės poreikius, sprendžiant kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos ir rinkos poreikių neatitikimus. Prioritetai turėtų apimti ir glaudesnį bendradarbiavimą tarp darbdavių ir švietimo įstaigų, nes tai padėtų rengti specialistus, kurių reikės pramonės ateičiai, pabrėžia D. Macijauskė.

Jai iš esmės antrina ir N. Sakalauskienė. Jos teigimu, ugdymo įstaigos ruošia ne visų specialybių darbuotojus, o naujų specialistų paruošimas atsilieka nuo greitų pokyčių darbo rinkoje.

Ne tik teisės, bet ir pareigos

Užimtumo tarnyba (UžT) primena, kad nedarbo išmokos registruotiems nedirbantiems gyventojams „Sodra“ skiria praradus samdomą darbą ir sukaupusiems bent dvylika mėnesių per pastaruosius 30 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą – atitinkamai sumokėjus socialinio draudimo įmokas.

Išmokos dydį skaičiuoja „Sodra“, o jis priklauso tiek nuo galiojančio minimalaus mėnesio algos dydžio, tiek nuo turėtų darbo pajamų iki netenkant darbo.

UžT atstovės spaudai Mildos Jankauskienės teigimu, ši išmoka ypč svarbi tiems, kurie retai keičia darbus ir retai naudojasi tokia galimybe.

„Apskritai darbo keitimas yra susijęs su daugeliu veiksnių: vieniems tai prastos darbo sąlygos ir aplinka, kitiems – mažas darbo užmokestis arba nemotyvuojantis darbas ir pan. Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, kokį darbą nori dirbti. Pavyzdžiui, jaunimas greičiau priima sprendimus nei vyresni žmonės“, – sako M. Jankauskienė.

Registracijos UžT metu asmuo nurodo, koks jo užimtumo tikslas, ar yra kokių nors kliūčių siekti užimtumo ir pan. Tada tarnyba vertina asmenis pagal įvairius veiksnius – nustato asmens įsidarbinimo galimybes, parenka jam tinkamiausias paslaugas ir priemones, sudaro individualų užimtumo veiklos, kuriame ir numatomos būtent tam asmeniui tinkamiausios paslaugos ir priemonės, planą.

Tačiau M. Jankauskienė pabrėžia, kad registracijos metu asmenys įgyja ne tik teises, bet ir pareigas, kurias turi vykdyti. Viena iš jų – aktyviai ir savarankiškai ieškoti darbo ir apie paieškos rezultatus informuoti UžT specialistą.

Savo pareigų nevykdantys bedarbiai, pavyzdžiui, atsisakę sudaryti individualų užimtumo veiklos planą ar dalyvauti jame numatytose priemonėse, savarankiškai neieškantys darbo arba po profesinio mokymo be svarbių priežasčių atsisakantys įsidarbinti, gali netekti bedarbio statuso ir būti išregistruoti iš UžT. Teisę iš naujo įgyti bedarbio statusą asmenys turi ne anksčiau nei po pusės metų.

Dėl įvairių priežasčių bedarbio statuso pernai sausio–spalio mėnesiais neteko 18 tūkst. asmenų, 2023 m. – beveik 20 tūkst. UžT panaikino bedarbio statusą 29 asmenims dėl nelegalios veiklos ar nelegalių pajamų. Iš jų Kauno miesto ir rajono savivaldybėse – keturiems asmenims.

„Taip pat norime priminti, kad nuo 2024 m. liepos 1 d. įsigaliojo Užimtumo įstatymo pataisos, kurios numato, kad bedarbio statusas nenaikinamas, jeigu pats bedarbis praneša bent vienai kontrolės institucijai apie savo nelegalų darbą ir bendradarbiauja su šiomis institucijomis, iki jos priima nutarimą dėl nelegalaus darbo, arba apie tai, kad bedarbis teikė žemės ūkio ir miškininkystės paslaugas pagal paslaugų kvitus, pažeisdamas Žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų teikimo pagal paslaugų kvitą įstatyme nustatytus reikalavimus“, – sako M. Jankauskienė.

Rugsėjo–lapkričio laikotarpiu UžT įregistruota 73,9 tūkst. darbo ieškančių asmenų. Daugiausia pagal darbuotojų skaičių iš didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių remonto (11,6 tūkst.) ir gamybos (11,2 tūkst.) įmonių.

Be to, į penketuką pagal besikreipusių asmenų skaičių patenka statybos sektoriaus (rudenį įregistruota 7,2 tūkst.), administracine ir aptarnavimo veikla (7 tūkst.), apgyvendinimo ir maitinimo paslaugomis užsiimančių įmonių (6,1 tūkst.) darbuotojai.

M. Jankauskienė pabrėžia, kad UžT nėra kontrolės funkcijas atliekanti institucija. Tai Valstybinės darbo inspekcijos kompetencija.