20 proc. skirtumas
Įvairūs makroekonominiai rodikliai ES šalyse labai skiriasi. Jau esame pratę girdėti, kad Lietuvoje infliacija yra viena iš aukščiausių visame bloke, tačiau atotrūkis nuo valstybių, kuriose vyrauja žemiausia infliacija, – išties įspūdingas. Pavyzdžiui, žemiausias metinės infliacijos rodiklis ES praėjusių metų pabaigoje registruotas Ispanijoje (5,5 proc.), Liuksemburge (6,2 proc.) ir Prancūzijoje (6,7 proc.). Aukščiausias – Vengrijoje (25,0 proc.), Latvijoje (20,7 proc.) ir Lietuvoje (20 proc.).
Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto mokslininkės D. Dumčiuvienės teigimu, tai natūrali situacija. „Taip yra dėl šalių ekonominės padėties, dėl jų ekonominio potencialo. Natūralu, kad infliacija taip skiriasi, nepaisant, kad šalys yra ES narės. COVID-19 laikotarpis, be abejo, irgi skirtingai atsiliepė šalių rodikliams – vienoms mažiau, kitoms daugiau, vertinant jų atsparumą“, – sako ekonomistė.
Perspektyva: D. Dumčiuvienė abejoja, ar artimiausiu metu įmanoma ES lygiu suvienodinti minimalų atlyginimą ar bent padaryti jį panašų. KTU nuotr.
Vienas iš šešių EK prioritetų 2019–2024 m. yra „Žmonėms tarnaujanti ekonomika“. Šį apibrėžimą reikėtų suprasti kaip planą, kuriuo siekiama mažinti atotrūkį tarp atskirų ES šalių ir regionų. Paprastai tariant, taip orientuojamasi į stabilesnę bendrą ekonominę gerovę.
Ar šiame infliacijos ir kitų šokų kontekste tokia ekonomika tikrai tarnauja žmogui? Pasak D. Dumčiuvienės, siekti vienodesnių rodiklių reikia ir tam EK numatė daug priemonių – net ir papildomų, kai prasidėjo pandemija, nes tokie iššūkiai nebuvo planuojami šios EK kadencijos pradžioje.
„Priemonių yra įvairių, kalbant ir apie struktūrinius fondus, ir apie vėliau atsiradusias papildomas priemones. Išeitinė pozicija vienoda – šalys gali naudotis finansinėmis priemonėmis, bet labai skirtingai. Vienoms šalims gal sekasi geriau, kitoms – prasčiau, dėl to ir skirtumai nenyksta. Jie ir negali visiškai išnykti“, – tikina tyrėja.
Nereikia galvoti, kad mes pasieksime Liuksemburgo ar panašių šalių rodiklius. Realybė yra tokia, kokia yra, esame ES nariai, naudojame visas galimas priemones, kad siektume kiek galima didesnės ekonominės ir socialinės sanglaudos.
Ar visada atsiperka?
Kas yra toji „Žmonėms tarnaujanti ekonomika“? EK yra numačiusi žingsnius, kaip sukurti funkcionuojantį tokios ekonomikos modelį: svarbu užtikrinti įperkamos energijos tiekimą, ekonominį ir finansinį stabilumą, kartu nepamirštant ir viešųjų finansų tvarumo. Didelis dėmesys skiriamas ekonomikos augimui, darbo vietų kūrimui, žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai.
EK kalba ir apie minimaliojo darbo užmokesčio suvienodinimą, apsaugą ir stebėseną. Tuo pat metu Lietuvoje vyksta diskusijos, jog gali nutikti ir taip, kad greitai minimalus atlyginimas pavys vidutinį. Be to, kalbant apie šalies vidurinę klasę, formuojasi nerimą kelianti tendencija: vidurinė klasė plečiasi, bet jos perkamoji galia gerokai susitraukusi, daugelis ekonomistų pripažįsta, kad ji yra nuskurdusi.
Pasak D. Dumčiuvienės, įvairios diskusijos vyksta ir ES mastu, bet skirtumai išlieka. „Klausimas sudėtingas, nes, kaip ir kalbėjome, šalių ekonomikos situacijos yra skirtingos. Be abejo, jei būtų standartas tarp ES šalių, suteiktų tam tikro patikimumo ir aiškumo, nes, lyginant, pavyzdžiui, Liuksemburgą ir pietines šalis, minimalaus atlygio skirtumai yra labai dideli. Abejotina, ar artimiausiu metu įmanoma suvienodinti minimalų atlyginimą ar bent padaryti jį panašų“, – atvirauja ekspertė.
Šiandien prie įtemptos ekonominės situacijos daugumoje ES valstybių narių prisideda ir reikiamų įgūdžių darbuotojų trūkumas – ne išimtis ir Lietuvoje. Diskutuojama apie kokybiškesnį darbuotojų kvalifikavimą, kad jie atitiktų realius rinkos poreikius, švietimo ir verslo sąveiką.
D. Dumčiuvienė primena, kad 2023-iuosius ES yra įvardijusi Europos įgūdžių metais, todėl papildomas dėmesys skiriamas persikvalifikavimui, naujoms kompetencijoms įgyti, mėginama šalinti trūkumus, kurių šiuo metu susidarę darbo rinkoje.
EK atkreipia dėmesį į COVID-19 pandemijos paveiktas mažas ir vidutines įmones. Jos jau sulaukė finansinės pagalbos, bet pažanga skirtingose šalyse ir sektoriuose vis dar nevienoda. EK ir toliau skatina pereiti prie žalesnės, skaitmeniškesnės ir atsparesnės ekonomikos, tačiau dažnai tarp smulkiojo verslo atstovų juntamas skepsis, ar tikrai žaliosios investicijos ir skaitmenizavimas smulkiajam verslui atsiperka, ar iš tikrųjų jos yra naudingos.
D. Dumčiuvienė pripažįsta, kad sunku atsakyti vienareikšmiškai: „Yra daug sričių, kur galbūt galėtų būti naudojamos žaliosios iniciatyvos, tačiau tai labai priklauso nuo verslo veiklos – ar tai yra paslaugos, ar gamyba, ar naudojamos ypatingos technologijos. Daug priklauso nuo paties verslo, kiek jame galima pritaikyti žaliąjį aspektą. Sutinku, kad ne visada yra paprasta tai padaryti, galbūt ir kaina yra didelė. Tai netgi gali gali paskatinti išeiti iš rinkos, nepavykus įgyvendinti tokių planų.“
Taupyti per renovaciją
Energijos išteklių kainų šokas privertė atsigręžti į energijos vartojimo efektyvumo priemones. Dar prieš pandemiją ir karo Ukrainoje pradžią šios priemonės buvo tarp „Žmonėms tarnaujančios ekonomikos“ prioritetų.
Vienas iš šio segmento akcentų – pastatų renovacija. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra skelbia, kad šalyje jau renovuota 4 512, arba 12 proc. daugiabučių namų; šiuo metu renovuojami 1 406 gyvenamieji pastatai. Pagal renovuotų daugiabučių dalį, lyderės yra Birštono (60 proc.), Panevėžio miesto (45 proc.), Druskininkų (42 proc.), Jonavos rajono (37 proc.), Palangos miesto (37 proc.) savivaldybės.
EK duomenimis, kasmet daugiau ar mažiau renovuojama 11 proc. esamų ES pastatų. Tačiau, atliekant renovacijos darbus, pastatų energinio naudingumo problema sprendžiama labai retai. Svertinis metinis energinės renovacijos rodiklis siekia vos apie 1 proc. Visoje ES esminė renovacija, kuria energijos suvartojimas sumažinamas bent 60 proc., per metus atliekama tik 0,2 proc. pastatų, o kai kuriuose regionuose energinė renovacija iš esmės neatliekama.
D. Dumčiuvienė sutinka, kad iš tiesų ne visi įvertina ne tik estetinės, bet ir ekonominės gyvenamųjų namų renovacijos grąžos faktorių. „Be to, gyventojams renovacija kainuoja: daugelis skaičiuoja, kiek galima investuoti, kad po kažkurio laiko būtų gaunamas teigiamas rezultatas“, – iš praktinės pusės vertina ji.
„Kalbant apie energijos vartojimo efektyvumą, manau, per mažai kalbama apie vartotojų elgseną. Keičiant pačią elgseną, galima nemažai sutaupyti tiek namuose, tiek darbo vietose. Galbūt tai būtų labiau siejama su elektros taupymu, bet tai irgi svarbu“, – priduria analitikė.
Prie visuotinės gerovės prisidėtų ir aplinka. Politinė situacija irgi įneša abejonių, klausimų, neramumų.
Valdžios elgsena
Pandemijos, karo Ukrainoje padariniai lėmė, kad reikšminga dalis europiečių nukentėjo ekonomiškai, kai kurie neteko ir darbo. D. Dumčiuvienė pabrėžia, kad daug kam teko dorotis ir su moraliniais iššūkiais – vieniems juos išgyventi sekėsi lengviau, kitiems – sunkiau. „Tai sudavė smūgį žmonių gerovei, moralinei būsenai, saugumo jausmui. Žmonės su tuo kovojo ir tebekovoja – negalime to išvengti“, – pabrėžia ji.
„Gal tai nėra ekonomikos klausimas, bet, manau, prie visuotinės gerovės prisidėtų ir aplinka. Politinė situacija irgi įneša abejonių, klausimų, neramumų. Gal nereikėtų labai garsiai diskutuoti apie tokius klausimus, kuriuos galima išspręsti Vyriausybės arba parlamento posėdžiuose. Tokios tendencijos visuomenę verčia nepasitikėti valdžia, verčiau reikėtų skleisti daugiau gerų žinių“, – požiūriu dalijasi D. Dumčiuvienė.
Pasak jos, nacionalinės valdžios užduotis iš ekonominės perspektyvos turėtų būti suteikti daugiau aiškumo, kaip mes atrodome kitų šalių kontekste. Vienas iš metodų galėtų būti daugiau viešumo reguliariai EK rengiamai Europos semestro procedūrai. Tai ekonominės ir fiskalinės politikos koordinavimo ES ciklas, kurio vykdymo metu daugiausia dėmesio skiriama šešių mėnesių laikotarpiui nuo kiekvienų metų pradžios. Vykdant Europos semestrą, valstybės narės derina savo biudžeto ir ekonominę politiką su ES lygiu sutartais tikslais ir taisyklėmis. Vėliau pateikiami šalies pažangos vertinimai.
Visai neseniai, gegužę, EK skelbė Lietuvai skirtą ekonominių ir socialinių iššūkių ataskaitą ir rekomendacijas. Jose pažymima, kad atėjo laikas spręsti įsisenėjusias Lietuvos problemas energetikos, sveikatos sistemos, socialinių paslaugų, švietimo srityse. Vienas iš jų sprendimo pagrindų – pakankamos biudžeto pajamos, o šioms užtikrinti svarbu tęsti mokesčių peržiūrą.
„Nereikia galvoti, kad mes pasieksime Liuksemburgo ar panašių šalių rodiklius. Realybė yra tokia, kokia yra, esame ES nariai, naudojame visas galimas priemones siekdami kiek galima didesnės ekonominės ir socialinės sanglaudos. Kiek efektyviai jos veikia mūsų šalyje – čia jau kitas klausimas. Sąlygos, galimybių yra, bet klausimas, kiek pati šalių konvergencija įmanoma. Jeigu kalbėtume teoriniu lygmeniu, pačios ekonomikos teorijos skirtingos: vienos aiškina suartėjimo galimybę, kitos – kad tokio suartėjimo negali būti. Vadovaudamiesi tomis teorijomis turime rasti vidurį, kiek mes galime suartėti“, – dėsto D. Dumčiuvienė.
„Lietuva per savo buvimo ES laikotarpį tikrai yra pažengusi ir ekonomine, ir socialine prasme – tai reikia pripažinti“, – priduria ji.
„Pirmiausia, matau pažangą visoje šalies infrastruktūroje, kad ir kokią sritį paimtume: ar transportą, ar energetiką, ar komunikacijas. Tai, kaip mus mato kitos šalys, irgi yra pažangos požymis. Kaip universiteto atstovė, galiu pasakyti, kad matau pažangą ir aukštojo mokslo procese, nors irgi girdime įvairių nuomonių, atsiliepimų“, – teigia KTU nuo 1995-ųjų dirbanti D. Dumčiuvienė.
Naujausi komentarai