Pasak A.Svitojaus, jau 2016-aisiais, palyginti su 2010 metų duomenimis, buvo aišku, kad daugiausia sumažėjo net 41,4 proc.) ūkių, kuriuos valdė nuo 35 iki 44 m. amžiaus žmonės. Taigi iš rinkos pasitraukė turėję jėgų ūkininkauti aktyviausi ūkininkai.

„2003-iaisiais ūkiuose dirbo 545 tūkst. darbuotojų, o 2016 metais liko tik 257 tūkst., o iš viso kaimuose gyventojų sumažėjo nuo 1,134 mln. (2004 m.) iki 924 tūkst. (2018 m.) Ir dar mažės! Jeigu tendencijos nepakeisime, 2030-aisiais kaimuose gyvens tik 800 tūkst. gyventojų. Esu neseniai aplankęs keletą kaimo seniūnijų. Vienoje iš jų prieš keliolika metų gyveno 1000 žmonių. Dabar, pagal deklaruotas gyvenamąsias vietas – 500, nors pati seniūnė pripažino: realiai teliko kokie 300 gyventojų.

Įdomu palyginti, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje 4 proc. savininkų valdė 36 proc. žemės. Kuriant tautinę valstybę įvykdyta radikali žemės reforma, kai dvarų dydis buvo ribojamas iki 150 ha, ir santykis pasikeitė. O kaip dabar yra? Deja, 3,5 proc. ūkių subjektų valdo net 50 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Todėl turime dirbti taip, kad šis santykis pasikeistų iš esmės“, – sako A. Svitojus.

Jis neslepia, kad Lietuvai iki šiol nepavyksta išsikovoti teisingos ES ūkininkams tiesioginių skiriamų išmokų (TI) sumos. Europos Sąjungos vidurkis – 266 Eur/ha. Tuo tarpu vidutinis mūsų šalies ūkininkas 2018-aisiais tegavo 174 Eur/ha. Lietuva pagal TI dydį yra trečia nuo galo visos ES mastu, – ją lenkia tiek Estija, tiek Latvija.

„Derybose Europos Komisija (EK) pateikia mums nepriimtinus, neteisingus, pasenusius argumentus. Pavyzdžiui, jie sako, kad Lietuvos ūkininkams ženkliai padidinti TI negali, nes Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė yra pigesnė nei kitose ES šalyse. Esą pigesnės ir žemės ūkio technikos paslaugos, o lietuviai ūkininkai samdomiems darbuotojams moka mažesnius atlyginimus nei mokami, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse. Tačiau taip teigiant neįvertinami visi niuansai“, – teigia ŽŪR pirmininkas.

Pasitelkdamas konkrečius pavyzdžius, jis mini, kad žemės ūkio technikos kaina tokia pati visoje ES rinkoje, o Lietuvoje ji neretai net didesnė. Be to, žemės ūkio produktų supirkimo kainos Lietuvoje yra mažesnės nei daugelyje ES šalių, todėl ūkininkai norėtų samdomiems darbuotojams mokėti didesnius atlyginimus, bet negali, nes neturi tiek lėšų, kiek jų turi daugiau paramos gaunančių valstybių ūkininkai.

„Mūsų ūkininkai raginami efektyviau dirbti. Tačiau norint didinti darbų našumą, reikia daugiau investuoti, o lėšų investicijoms nėra. Štai ir užsidaro ratas. Todėl Žemės ūkio rūmai 2018-aisiais ir surengė net dvi tarptautines protesto akcijas Briuselyje, – reikalavome, kad ES bendroji žemės ūkio politika tikrai būtų bendroji, o ne dviejų greičių. Mes neprašome to, ko nenusipelnėme, neprašome jokių lengvatų. Mes reikalaujame tik vienodų konkurencijos sąlygų. Į pagalbą pasitelkėme kaimynus lenkus, čekus, latvius, estus. Deja, Briuselyje pasigedome Lietuvoje išrinktų Europos Parlamento narių palaikymo. Tiesa, pirmoje protesto akcijoje mus palaikė EP narys Bronis Ropė, tačiau kiti parlamentarai tyli. Jie aktyvumą parodo tik artėjant rinkimams į Europos Parlamentą“, – neslepia nusivylimo dr. A. Svitojus.

Jis primena dar vieną reikšmingą faktą: nors nuo 2004-ųjų Lietuvos žemės ūkio sektoriui Europos Sąjunga ir skiria milijardines lėšas, Lietuvos ūkių skaičius per pastaruosius 15 metų sumažėjo perpus, o skurdo lygis kaime toliau didėja.

„Nors ES parama galėtų bei turėtų būti didesnė, ir mes patys privalome gerokai pakoreguoti paramos teikimo tvarką, juo labiau kad EK mums suteikia tokias teises. Pas mus ES parama kasmet auga, o dirbančiųjų bei ūkių skaičius žemės ūkyje mažėja. Taigi susidaro sąlygos stambiesiems, turtingiesiems ūkiams gauti dar daugiau ES paramos ir dar labiau praturtėti, o smulkiesiems bei vidutiniams ūkiams vis sunkiau rinkoje išlikti. Deja, ES parama pasiekia ne visus ūkius, kai kurie gauna tik tiesiogines išmokas.

Štai skaičiai: 1 proc. Lietuvos ūkių gauna net 50 procentų visos ES paramos. Grubiai skaičiuojant, per septynerius metus vidutiniškai kiekvienas ūkis turėtų gauti po 50 tūkst. eurų paramos. Deja, iki šiol vieni yra gavę net po kelis milijonus eurų, o kiti – tik supaprastintą 15 tūkst. eurų paramą, o treti – tik TI. Jeigu nepakeisime tvarkos, socialinė atskirtis tik didės, vis daugiau kaime gyvenančių žmonių gyvens ties skurdo riba ar net žemiau skurdo ribos“, – niūrią perspektyvą mato žemdirbių savivaldos organizacijos vadovas.

Paklaustas, kokia žemės ūkio politika būtų naudinga Lietuvai, dr. A. Svitojus sako, kad nereikia išradinėti dviračio, verta naudotis Austrijos, Vengrijos ir ypač kaimyninės Lenkijos patirtimi.

„Turime suteikti galimybių rinkoje išlikti 15-20 ha dydžio ūkiams, kurie yra mobilūs, gali labai greitai prisitaikyti prie pasikeitimų rinkoje. Tačiau valstybė dėl to turi priimti politinius sprendimus.

Neabejotina, kad turime aukštos kvalifikacijos mokslininkų Lietuvos agrarinės ekonomikos institute, kurie sugeba apdoroti šiais laikais ne taip lengvai surenkamą informaciją ir pateikti išvadas. Didelės dalies to, ką kaime praradome, jau nesugrąžinsime, tačiau galime ir privalome išlaikyti nors dabar esančias darbo vietas. Pirmiausia kalbu apie paramą gyvybingiems smulkiesiems ir ypač vidutiniams ūkiams. Neleiskime jiems žlugti“, – ragina Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Jo teigimu, tiesiausias tai pasiekti kelias gali būti nubrėžtas dabar baigiamoje rengti Baltojoje knygoje, kurioje numatyta kaimo ir žemės ūkio ateitis iki 2030-ųjų. Pažymėtina, kad Žemės ūkio rūmų taryba atkakliai ragino šį dokumentą tobulinti, teikdama pasiūlymus. Jeigu Baltosios knygos rengėjai į šiuos pasiūlymus atsižvelgs, Lietuva turės svarbų, reikšmingą žemės ūkio ir pačios šalies vystymuisi dokumentą. Tai bus didelio darbo pradžia įgyvendinant tai, kas numatyta, kad šalis neprieitų prie ribos, kai pradeda vykti nepataisomi procesai.