Jau du dešimtmečius Kaune dirbantis Paolo Romano nesibaimina lyg grybai po lietaus dygstančių picerijų – jo restorane visada gausu lankytojų. Iš mamos išmokęs kepti sicilietiškas picas šias žinias jis sėkmingai pritaikė kurdamas verslą Vokietijoje, vėliau – Lietuvoje.

Paolo Romano į Kauną atviliojo meilė, bet ne vietos moteriai, o Laisvės alėjai. Jis per pokalbį dažnai vartojo žodį „meilė“: „meilė darbui“, „meilė klientams“, „meilė miestui“. Tik neišgirdome frazės „meilė pinigams“. P.Romano įsitikinimu, būtent tai, kad jis niekada negalvoja apie pinigus, ir lemia jo verslo sėkmę.

Lenkiasi lankytojams

„Laba diena, senjorita“, „Ačiū, kad atėjote, senjore“, – ištiesdamas ranką ir nusilenkdamas pasveikina arba išlydi klientus restorano „Bella Italia“ savininkas P. Romano. Praeidamas pro pietaujančius jis pasiteirauja, ar skanu, ar nieko netrūksta, vaikams įteikia ledinukų.

Per du dešimtmečius tokiomis elgesio manieromis jis taip ir liko išskirtinis verslininkas Kaune, o gal ir visoje šalyje. Daug populiarių restoranų bankrutavo būtent dėl to, kad prakutę savininkai greitai užmiršdavo, kas atneša pinigus, arba skaičiuodami pelną apleisdavo aptarnavimo ir maisto kokybės kontrolę.

„Man pinigai nesvarbūs – kiek uždirbu, tiek gana. Ne apie juos reikia galvoti, – tikino P. Romano. – Man didžiausią džiaugsmą teikia tai, kad lankytojai skaniai pavalgo, išeina sotūs ir patenkinti. Stengiuosi jiems sukurti šiltą ir malonią atmosferą.“ Tai jis ir įvardijo pagrindine savo sėkmės priežastimi.

Negaili lėšų vaišėms

Verslininkas nuo seno laikosi ir tradicijos pamaloninti lankytojus nemokama kava, pyragaičiais. „Žinoma, tai kainuoja, bet mano prioritetas – ne uždarbis, o kokybė. Visa tai atsiperka vėliau. Taip pat esu nustatęs mažesnes kainas nei daugelyje kitų picerijų. Nesivaikydamas didelio pelno galiu pasidžiaugti stabilia apyvarta“, – tvirtino italas.

Pasak jo, dauguma žmonių kartą užsukę į piceriją „Bella Italia“ joje apsilanko ir vėliau. „Be to, jie geru žodžiu apie mus atsiliepia kalbėdami su draugais, todėl lankytojų niekada netrūksta, netrūko jų ir per krizę. Tiesa, tuo metu kiek pasispausti reikėjo“, – prisiminė P. Romano.

Jis pasidžiaugė, kad per pietus jo darbuotojai vos spėja suktis, o vakarais daug staliukų rezervuojama iš anksto.

Tinklo nesukūrė

Per dvi dešimtis metų P. Romano bandė kurti restoranų tinklą. Jo picerijos veikė sostinėje, Klaipėdoje, Panevėžyje. „Tačiau vienas nebuvau pajėgus užtikrinti pakankamos maisto ir aptarnavimo kokybės“, – aiškino verslininkas.

Jis pastebėjo, kad ten, kur ilgiau neapsilankydavo pats, apyvarta krisdavo. Apskaičiavęs, kad daug daugiau užsidirba skirdamas visą savo laiką vienam restoranui nei turėdamas jų tinklą, verslininkas juos pradėjo pardavinėti. „Kitiems verslininkams restoranus perleidau su sąlyga, kad valgiaraštis  ir mano vardas ten bus naudojamas ribotą laiką, bet buvau apgautas ir neva itališka virtuvė juose toliau pristatoma“, – apgailestavo P. Romano.

Kita vertus, jis sakė nebijantis konkurentų. Lyg grybai po lietaus dygstančios picerijos nė kiek nesumažino jo restorano populiarumo. „Tokių picų kaip pas mane nerasi ir Italijoje, jos kepamos pagal unikalią mano mamos sukurtą receptūrą“, – teigė P. Romano.

Mamos mokykla

P. Romano aiškino, kad Italijoje kepamos dviejų rūšių picos: storapadės ir plonapadės. „Mano mama išmokė mane tik jai būdingos receptūros. Jos picos buvo vidutinio storio. Tokias kepu ir savo picerijoje“, – pasakojo verslininkas. Šį tradicinį italų patiekalą P. Romano išmoko gaminti dar vaikystėje.

Būdamas vos 12 metų būsimasis verslininkas jau plušo tėvų duonos kepykloje. „Po karo Italijoje buvo sunkūs laikai, todėl anksti buvau įtrauktas į tėvų verslą. Dėl to negalėjau ir mokytis – esu baigęs tik penkias klases“, – sakė P. Romano.

Išsilavinimo stoka nesutrukdė anksti sukurti savo verslo. Ieškodamas lengvesnio gyvenimo 20-metis P. Romano išvyko į Vokietiją. Ten įkūrė pirmą piceriją. Darbštumas ir atsidavimas darbui davė gerų vaisių – verslininkas sėkmingai valdė 13 picerijų.

Pamilo Kauną

Sulaukęs sėkmės verslininkas P. Romano 1993 m. kaip turistas apsilankė Kaune. „Iškart pamilau Laisvės alėją. Vaikščiodamas po ją nusprendžiau įkurti čia itališką piceriją, kur būtų kepamos tikros sicilietiškos picos“, – prisiminė P. Romano.

Po metų verslininkas jau buvo persikėlęs iš Vokietijos ir atidaręs restoraną Kauno centre. Tuo metu čia picerijų buvo vos viena kita. P. Romano, pamatęs, kad lietuviams kitaip nei italams labai svarbūs padažai ant picų, nusprendė neiti lengviausiu keliu, kaip kiti restoranai, ir nepirkti kečupo indelių. „Ėmiau pats gaminti padažus, viriau pomidorus, tryniau juos, konservavau, kad šio produkto turėčiau ir žiemą. Taip pat pats gaminau ir majonezo padažą, kurį klientai greitai pamėgo“, – kalbėjo verslininkas. Būtent jis įkalbėjo didmenininkus importuoti į Lietuvą pomidorus savo sultyse, tad vėliau verslininkui rankų darbo sumažėjo. Bet daugumą produktų jis ir dabar vežasi iš Italijos.

Kviečia giminaičius

P. Romano sako tvirtai įleidęs šaknis Lietuvoje, pramoko lietuvių kalbos, pakvietė čia dirbti du savo sūnus Marco ir Michele, kurie po verslininko skyrybų užaugo su motina Italijoje. Jie pluša prie baro, aptarnauja lankytojus salėje. Sūnus čia sukūrė šeimas, augina vaikus, įsigijo būstus. Picerijai vadovauja, administracijos reikalus tvarko Marco žmona Dalia Junčytė.

Restorano „Bella Italia“ virtuvėje dirba aštuoni italai: verslininko giminaičiai, jų draugai. „Turiu tikslą jų pakviesti dar daugiau, dėl to kalbuosi su giminėmis, kurių turiu išties daug – apie pusantro šimto“, – šypsojosi P. Romano, pats užaugęs su šešiais vyresniais broliais ir trimis seserimis.

Pasak verslininko, paradoksalu, bet jam lengviau  pasikviesti darbuotojų iš Italijos nei rasti darbui atsidavusių specialistų Kaune. „Italijoje dabar nelengvi laikai, sunku rasti darbą, todėl į kvietimą mano tautiečiai atsiliepia noriai ir dirba su užsidegimu. Būtent entuziazmas ir šiltas bendravimas su klientais yra pagrindinis mano reikalavimas“, – tvirtino P. Romano.

Verslininkas žada pabandyti dar kartą plėsti savo verslą, nes užtikrinti kokybę jau gali patirties įgiję sūnūs. Italas svajoja atidaryti dar vieną restoraną, kuriame būtų kepamos grynai sicilietiškos picos, siūlomi kiti tradiciniai italų patiekalai.