Lietuvos tekstilininkai meta tinklus į egzotiškas užjūrio rinkas. Japonija tekstilės pramonės įmonėms jau tapo pirmąja ar antrąja eksporto kryptimi, bet jos žvalgosi į naujus tolius – nuo Afrikos iki Pietų Amerikos.

Žvelgia toli, bet nedrąsiai

Mūsų šalies tekstilininkai eksportuoja apie 90 proc. savo produkcijos. Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) generalinis direktorius Linas Lasiauskas patvirtino, kad netradicinių eksporto krypčių žemėlapyje tik daugėja, tačiau liūto dalis vis dar tenka Europos šalims.

Tekstilininkai bando išsilaisvinti nuo šio vieno strateginio partnerio priklausomybės, todėl dairosi, kam dar galėtų pasiūlyti savo gaminius. Į jų akiratį patenka ir Arabų šalys, ir JAV.
"Įdomios yra sparčiai augančios Arabų šalių rinkos, dalį gaminių bandoma eksportuoti į JAV, tačiau čia didelė regiono šalių konkurencija, todėl gabenamos produkcijos kiekis nėra didelis. Įsigaliojus laisvosios prekybos sutarčiai tarp ES ir Lotynų Amerikos šalių, pasitaiko bandymų tiekti produkciją į šį regioną", – tekstilininkų tyrinėjamas rinkas vardijo L.Lasiauskas.

Pavyzdžiui, bendrovė "Linas" dalį produkcijos eksportuoja į Japoniją, tačiau baiminasi bendradarbiauti su naujomis egzotiškomis rinkomis. Nors užklausų sulaukia net iš Afrikos, kaip sakė "Lino" pardavimo vadybininkė Violeta Klimavičienė, kai kurių pasiūlymų atsisako, nes bijo rizikuoti dėl nepažįstamos mokėjimų sistemos ar bankų veiklos.

"Prašome sumokėti iš anksto, o užsakovai nori daryti akredityvus per savo bankus, tačiau būtent čia ir slypi pavojai. Žinoma, gauname įvairių užklausų, ypač mūsų produkcija domisi Afrikos šalys, tačiau patikriname, koks jų BVP, įvertiname potencialų pirkėją toje rinkoje ir pakvimpa apgavyste, – komentavo V.Klimavičienė. – Neseniai gavome įdomų užsakymą iš Afrikos, tačiau ten neištobulinta bankų sistema: vieni už kitus laiduoja, kitų išvis nesaisto jokia atsakomybė."

V.Klimavičienės tvirtinimu, svarbiausia išsiaiškinti, kokios eksporto sąlygos galioja tiekiant produkciją į konkrečią rinką. Siekdamas apsidrausti, "Linas" stengiasi visą produkciją eksportuoti ex works sąlygomis, kai gamintojas praneša apie paruoštą krovinį ir jo duomenis, o prekių gabenimu jau rūpinasi pirkėjas.

"Lino" atstovė sakė, kad iki pat užsakovo "durų" bendrovė gaminius pristato nebent Europoje, nes siuntinio pristatymo kaina kaskart skiriasi, – tai priklauso nuo užsakytos produkcijos kiekio. Kalbėdama apie kitas sąlygas, kurias reikia iš anksto įvertinti, pašnekovė įvardijo ir kai kuriose šalyse reikalingus gaminių sertifikatus, kuriuos reikia įskaičiuoti į kainą.

Labai skirtingas skonis

"Net po užklausos, kai užsakovui siunčiame produkcijos pavyzdžius, reikia išsiaiškinti, kas toje rinkoje galėtų sudominti pirkėją. Pavyzdžiui, Maroke, kitur Afrikoje madingi ornamentai, žvėrių motyvai, o štai Švedijoje vyrauja ramios žemės spalvos. Tokios detalės reikšmingos, nes prasta prezentacija gali užkirsti kelią tolesniam bendradarbiavimui", – apie eksporto krepšelio specifiką kalbėjo V.Klimavičienė.

Pasak jos, pasitaiko, kad įmonė produkciją tiekia tradicinėmis eksporto kryptimis, tačiau unikali būna rinka ir galutinis vartotojas, nuperkantis lietuviško lino apdarą. Pavyzdžiui, "Lino" gaminiai per Japonijos pardavėjus pasiekia Kiniją ir Pietų Korėją, o partneriai Rusijoje lietuviškus produktus siunčia į Jungtinius Arabų Emyratus ir Pietų Afrikos Respubliką.

"Galbūt šalys ir būna tradicinės, bet produktas egzotiškas. Dabar ypač madingi sendinti daiktai, tarsi ištraukti iš močiutės skrynios. Europa dėl jų pamišusi, tačiau Ameriką tokios mados pasiekia vėliau. Ne veltui amerikiečiai, apžiūrėję mūsų naują kolekciją, paklausė, ar daiktai ne dėvėti", – aiškino ji.

Veržiasi grįžti į Rusiją

L.Lasiauskas sureikšmino kitą pamirštą, bet iš naujo atrandamą rinką – Rusiją. Esą netradicinės Centrinės ir Pietų Amerikos šalys Lietuvos verslininkams įdomios kaip žaliavų – medvilnės, vilnos, odos – šaltiniai importui į Lietuvą ir ES, tačiau bandymai ten vežti pagamintą produkciją – pavieniai.

"Tokių bandymų nesureikšminčiau, nes šios šalys nėra panacėja, kuri galėtų pakeisti tradicines eksporto rinkas. Todėl stipriname eksportą į Rusiją, nes galutinio produkto dalis eksporto struktūroje įvertinant, kokia artima ši rinka, nėra didelė, apie 10 proc. Be to, eksportas į Rusiją yra kokybiškesnis, nes išvežamas nuosavas prekių ženklas, turintis aukštą pridėtinę vertę", – paaiškino L.Lasiauskas.

Jis prognozavo, kad ilgainiui dalis tekstilės eksporto teks ir Amerikai, ypač jei ES ir JAV susiderės dėl laisvosios prekybos sutarties. Kol kas eksportą į JAV riboja euro ir dolerio valiutų skirtumai, muito mokesčiai, kurie lietuvišką prekę, kol ši pasiekia Valstijas, gali pabranginti ir dvigubai.

Garliava rengia kariškius

Tiesiogiai su egzotiškų šalių – Etiopijos, Kataro ar Pietų Afrikos Respublikos – karinėmis institucijomis dirba Kauno rajono įmonė "Garlita", dalyvaujanti specializuotose karinės aprangos "Milipol" parodose.

98 proc. savo produkcijos eksportuojanti įmonė prasidėjus naujiems metams jau dėlioja konkursų Skandinavijoje ir Vakarų Europoje tvarkaraštį. Būtent tokiuose renginiuose ji pristato savo gaminius, o iš jų parsiveža naujų kontaktų ir užsakymų.

"Garlitos" vadovas Juozas Martikaitis skaičiavo, kad toks malonumas atsieina brangiai: dalyvavimas mados ar karinių uniformų parodose, įvairių pavyzdžių gamyba ir laboratoriniai tyrimai kainuoja apie 400 tūkst. litų per metus.

Negana to, pasirengimą konkursui J.Martikaitis palygino su diplominiu darbu, nes kiekvieno konkurso sąlygos dėstomos pagal šalies armijos statutą, o į 90 puslapių apimties medžiagą reikia įtraukti ir ES akredituotos laboratorijos išvadas.

"Gamybos konkursams reikia paruošti galybę dokumentų, turėti reikalingą techninę įrangą, užtikrinti kokybės ir saugos standartus. Turime ne vien deklaruoti, bet ir užtikrinti, kad uniformą vilkintis karys ar civilis nesusirgs, verpalai nesukels alergijos, apranga pasiūta švarioje, chemikalais neužterštoje aplinkoje, juk visi gaminiai atidžiai tikrinami laboratorijose, – apie sunkumus kalbėjo J.Martikaitis. – Kai dar nežinai, ar laimėsi konkursą, turi užsakyti keliasdešimt kilogramų verpalo, kurio gamyba būna dvigubai brangesnė nei įprastai, o ką jau kalbėti apie brėžinius ir bandymus."

Įprastus aprangos užsakymus "Garlita" susižeria Europos mados parodose nuo Paryžiaus iki Oslo. J.Martikaitis teigė, kad dalį užsakymų sudaro dėl "senų pažinčių", kai partneriai įmonę rekomenduoja kitiems užsakovams.

"Dabar, pavyzdžiui, siuvame megztinius slidinėtojams, buriuotojams, bendradarbiaujame su "Halbro", firma, parduodančia sportinius drabužius. Daug panašių produktų gaminame Didžiosios Britanijos, Airijos rinkoms", – pasakojo jis.