Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) spalio 21 dieną patenkino viešąjį interesą ginančios Generalinės prokuratūros ir Vilniaus miesto savivaldybės skundus ir panaikino Apeliacinio teismo pernai spalį priimtą sprendimą – tuomet teismas atmetė jų reikalavimus iš – ir grąžino bylą nagrinėti  iš naujo.

20,6 mln. eurų suma, anot Generalinės prokuratūros ir savivaldybės, susidarė, 10 metų daugiau nei dviem šimtams Vilniaus darželių ir mokyklų už suvartotą šilumą mokėjus ne pagal juose įrengtus apskaitos prietaisų rodmenis, o pagal sutartyse numatytas tam tikras formules.

„City Service“ teigė, kad bendrovei nuo 2002 metų suefektyvinus šilumos tiekimą, Vilnius už darželių ir mokyklų šildymą mokėjo gerokai mažiau nei iki sutarčių pasirašymo ar joms pasibaigus, ir buvo „sutaupyta“ apie 20 mln. eurų.

Vilniaus apygardos teismas 2019 metų liepą nurodė „City Service“ savivaldybei sumokėti 10,3 mln. eurų – pusę reikalautos sumos, tačiau Apeliacinis teismas šią nutartį panaikino.

Tam savo ruožtu būtina nustatyti kitą faktinę aplinkybę – nuo kada iki kada buvo vykdoma 2010 metų sutartis.

Anot Apeliacinio teismo, 2002 ir 2010 metų sutartyse nurodytos aiškios formulės, pagal kurias savivaldybė turėjo atsiskaityti su „City Service“. Be to, sutartys nenumatė, kad galutiniai mokėjimai būtų skaičiuojami pagal apskaitos prietaisų parodymus.

LAT nurodė, kad pagal 2010 metų sutartį „City Service“ priklauso ne daugiau nei ji, kaip tarpininkė,  patyrė realių išlaidų atsiskaitant su šilumos tiekėja „Vilniaus energija“.

„Tai reiškia, kad „City Service“, perparduodama prekę (šilumos energiją) ir kartu teikdama šilumos prietaisų ir sistemos priežiūros paslaugas, galėjo gauti atlygį tik už suteiktas paslaugas, tai yra negalėjo papildomai uždirbti iš šilumos perpardavimo“, – rašoma LAT nutartyje.

LAT teigimu, Apeliacinis teismas nepagrįstai nutarė, jog savivaldybė pagal 2010 metų sutartį pirko tik paslaugas, bet ne šilumos energiją kaip prekę, todėl teismas priėmė nepagrįstą išvadą.

„Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino 2010 metų sutarties turinį ir dėl to nepagrįstai nusprendė dėl civilinės atsakomybės sąlygų neegzistavimo, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas“, – rašoma LAT nutartyje.

Pasak LAT, siekiant apskaičiuoti dėl šios sutarties atsiradusią žalą, būtina nustatyti faktinę aplinkybę – sutarties laikotarpiu susikaupusį skirtumą tarp savivaldybės už šilumą mokėtinos ir realiai sumokėtos sumos.

„Tam savo ruožtu būtina nustatyti kitą faktinę aplinkybę – nuo kada iki kada buvo vykdoma 2010 metų sutartis. Šių aplinkybių nei pirmosios instancijos teismas (…), nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė“, – nurodė LAT.