Transporto priemonių ir vairuotojų avaringumas, kelionių geografija ir kiti svarbūs niuansai nesikeitė. Tuo metu spaudoje pasirodo draudimo bendrovių pranešimai, kuriuose akcentuojama, kad situacija sunkvežimių, atliekančių pervežimus užsienio valstybėse, draudimo rinkoje liūdnos tendencijos ir ateityje vėl planuojamas draudimo kainų augimas. Vežėjus tokios žinios šokiravo, o į asociaciją „Linava“ besikreipę transporto įmonių atstovai pateikė svarius argumentus, kodėl kainos neturėtų augti.

Žiūri su pavydu į kaimynus

Lietuvos vežėjai, kaip ir visi transporto priemonių valdytojai, draudžia savo transporto priemones privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Kuomet transporto priemonė eksploatuojama ne tik Lietuvoje, tenka gerokai patuštinti įmonės sąskaitas, o žvilgtelėjus į kaimyninių šalių draudimo įkainius, Lietuvos verslo atstovams belieka varvinti seilę – mūsų rinkoje kainos gerokai didesnės.

Vykstant į užsienio valstybes vežėjai neišvengiamai turi įsigyti draudimą ir žaliąją kortą, kuri jau tampa tarsi keiksmažodžiu transporto sektoriuje. Visa tai dėl to, kad draudimo kompanijos dažniausiai nemaloniai nustebina vežėjus pateikdamos jiems draudimo įmokų dydžius, kurie svyruoja nuo 2000 iki 6000 eurų. Standartinis pasiūlymas vežėjams siekia 3000 eurų metams už vieną vilkiką.

Dažnas Lietuvis vežėjas su pavydu žiūri į kaimyninių šalių draudimo pasiūlymus. Čia draudimo kainos vilkikams, dirbantiems užsienyje, analogiškose rinkose, retai perkopia 1000-1200 eurų ribą. Gauti minėtą pasiūlymą Lietuvoje – tarsi laimėti loterijoje, nes tokių pasiūlymų apskritai būna retai.

Lietuvos įmonės perkėlusios dalį savo parko į kitas šalis ar turinčios ten atstovybes, negali suprasti, kodėl analogiškas istorijas turinčios transporto priemonės yra draudžiamos skirtingais įkainiais. Viena kompanija pateikė dokumentus, kuriuose matosi, kad drausti tokį pat vilkiką metams Latvijoje yra maždaug 1000 eurų pigiau.

Kita kompanija pateikė savo parko išlaidų analizę, pagal kurią draudimo įmoka vienam vilkikui per metus padidėjo daugiau nei 700 eurų vienam vilkikui.

Vieni įtaria kartelinį draudimo bendrovių susitarimą, kiti kalba apie prastą žalų administravimą ir dėl to atsirandančias išlaidas.

Nors žalų vengia – kainos vis tiek kyla

Daugiau kaip 50 transporto priemonių parką valdančios UAB „Milavita“ direktorius Antanas Milašauskas jau senokai nesupranta kas darosi draudimo rinkoje ir tikina, kad yra situacijos įkaitas, nes draudimas yra privalomas, o šią paslaugą teikiančios bendrovės tarsi susitarusios dėl kainų: „Būna taip, kad ateini į draudimo įmonę ir pasako, kad jūsų žalingumas mažas, mes duosime jums greitai pasiūlymą. Kita dieną – jau kalba kitaip arba nedraudžia. Aš manau, kad, be abejonės, jie tarpusavyje (red. draudimo bendrovės) tariasi ir egzistuoja kažkokie susitarimai. Kas ką nori, tas tą daro ir jei mes toliau tylėsime, aš nežinau, kas ir kokios kainos bus toliau“.

A.Milašauskas pateikia ir gaunamus kainų pasiūlymus: „Aš tikrai dirbu sąžiningai ir stengiuosi, kad tų žalų būtų kuo mažiau, bet tiek daug už transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą per 20 metų dar nesu mokėjęs – jei anksčiau ketvirčiui kaina buvo 250 eurų, tai dabar jau 635 eurų (2540 eurų metams) už transporto priemonę. O ilgą laiką dirbu tais pačiais maršrutais“, – apie tai, kad kainos kyla kartais, o logiškų priežasčių tam paaiškinti nėra, užsimena pašnekovas.

Dėl tokios situacijos galvą suka ir UAB „Hoptransa“. Įmonė nuosekliai eile metų dirba draudiminių žalų ir įvykių mažinimo klausimu, skirdama didelį dėmesį vairuotojų periodiniam instruktavimui, papildomų techninių priemonių įvedimui ir nepertraukiamu darbu su draudimo bendrove tarpininkaujant brokeriui. Remiantis paskutinių metų draudiminių įvykiu statistika (kuri yra stabiliai nesikeičianti), įmonė nemato priežasčių kodėl draudiminė įmoka transporto priemonei turėtų keistis.

Tuo metu Kauno vežėjų klubo prezidentas Artūras Rutkauskas atkreipia dėmesį į ypač išaugusias draudimo kainas važiuojantiems į Didžiąją Britaniją. Anot jo, jei prieš porą metų už metinį draudimą vienam vilkikui vežėjai mokėjo apie 2 000 eurų, tai dabar gauna pasiūlymus viršijančius 5 000 eurų. „Manau, kad didžiausia problema yra ydinga žalų skaičiavimo metodika, kuomet skaičiuojamas žalų skaičius, o ne jų mastas. Pavyzdžiui sudaužytas kitos transporto priemonės veidrodėlis prilyginamas didžiulio masto avarijai,“ – tikina A. Rutkauskas.

Pasipiktinimo neslepia ir UAB „Transgesta“ vadovas Vidmantas Užpalis. „Mūsų įmonė valdo 70 transporto priemonių parką. Pagal tai, ką dabar siūlo draudikai, paskaičiavome, kad mūsų visa įmonė vieną kalendorinių metų mėnesį turi dirbti vien tam, kad būtų padengtos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimų įmokos“, - teigia V. Užpalis. Anot jo, draudikai kelia kainas be išankstinio įspėjimo ir jis nesupranta draudikų paaiškinimo dėl kainų kilimo motyvuojant naujomis rinkomis, kuriose dirba vežėjai. Jo vadovaujama įmonė iš esmės tais pačiais maršrutais važiuoja ir savo veiklą diferencijavusi jau daugiau kaip 10 metų, vykdo tuos pačius darbuotojų mokymus, tačiau kaina vis tiek kyla.

Asociacijos „Linava“ prezidentas Erlandas Mikėnas įsitikinęs, kad draudikų publikacijų virtinė pasirodė po to, kai asociacija „Linava“ ėmėsi inicijuoti įstatymų pataisas, kurios įtvirtintų aiškią ir skaidrią draudimo įmokų skaičiavimo metodiką.

Skaičiai vežėjų pusėje?

Įdomių aspektų galima rasti paanalizavus Lietuvos banko, kuris prižiūri draudimo sektorių, pateikiamus draudimo įmonių rodiklius. Remiantis šios įstaigos pateiktais 2015 m. draudikų veiklos duomenimis, galima žvilgtelti į apdraustų krovinių automobilių, vykdančių tarptautinius pervežimus, draudimo rinkos situaciją:

Uždirbtos draudimo įmokos laikomos draudiko pajamos, apskaičiuotos taikant tam tikras metodikas. Tokiu atveju nuo vieno tolimųjų reisų vilkiko dirbančio užsienyje draudimo poliso, draudimo bendrovei lieka apie 300 eurų pajamų. Palyginimui, fizinių asmenų lengvųjų automobilių atveju šis rodiklis apie 18 eurų.

Toliau pateikiami duomenys leidžia įvertinti kiekvienais metais krovininių automobilių padarytas žalas užsienyje ir Lietuvoje. Lentelėje pateiktos jau atliktos išmokos.

Draudikai teigia, kad vidutinis patiriamos žalos dydis per vienerius metus šoktelėjo net 24 proc. o vidutinė žala siekė 2 439 eurus. Tam esą reikšmingos įtakos turėjo ir dėl Rusijos embargo pasikeitusi vežėjų veiklos geografija. Vis tik vidutinė išmoka kiekvienam sudarytam draudimo polisui, akivaizdu, mažėja.

Administravimo spragos?

Kitas svarbus aspektas, kuriuo yra nusivylę nemaža dalis vežėjų, tai – suteikiamų paslaugų kokybė. Primityviai kalbant, galima teigti, kuo besidraudžiančio padaryta žala mažesnė, tuo realiau tikėtis ir mažesnių draudimo įmokų tiek jam pačiam, tiek visam sektoriui.

Tačiau ne vienas vežėjas teigė susidūręs su atsainiu draudimo kompanijų požiūriu į darbą, dėl ko padarytos žalos dydis būna neadekvatus eismo įvykiui, o dėl to gerokai brangsta ateinančių metų įmokos. Tai ypač aktualu užsienio valstybėse, kuriose įvyksta nemažai sukčiavimo atvejų ir tuomet pinigai išmokami veltui. Įvykus eismo įvykiui yra atlyginama nukentėjusiems padaryta žala ypatingai nebandant sumažinti draudimo išmokos.

Kaip vieną iš pavyzdžių, norėjęs likti neįvardintu vežėjas, pateikia įvykį Italijoje. Tuomet greitkelyje vilkikui sprogus padangai iš karto atvyko policija, užtvėrė kelią, jį sutvarkė ir atnaujino eismą. Į draudimo bendrovę kreipėsi net dešimt lengvųjų automobilių vairuotojų, kurie teigė, kad jiems dėl šio įvykio buvo apgadinti automobiliai. Draudimo bendrovė išmokėjo pinigus visiems lengvųjų automobilių savininkams. Tikėtina, kad nemažos dalies išmokų buvo galima išvengti atidžiau administruojant įvykį. Pravažiuojantiems pro šalį tereikėjo prisiminti ar jų automobilis neturi smulkių apgadinimų ir galimybės sukčiavimui tapo atviros. Galiausiai tokius draudimo bendrovių išmokas padengia vežėjai, mokėdami dideles draudimo įmokas.