Kada avarijoje aplamdytą automobilį verta remontuoti, o kada – siųsti į metalo laužą?

Lietuva lig šiol garsėja auksarankiais meistrais, kurie naudodami paprasčiausius įrankius sugeba naujam gyvenimui prikelti avarijose gerokai aplamdytas mašinas. Kelis kūlversčius šalikelėje padaręs ar ne vietoj išaugusį beržą taranavęs automobilis per porą trejetą savaičių gali ne tik visiškai atgauti prekinę išvaizdą, bet ir atrodyti geriau nei prieš incidentą. Tačiau eismo saugumo specialistus visi panašūs triukai varo į neviltį. Jų teigimu, tokios procedūros niekais paverčia visas automobilių gamintojų pastangas konstruojant pasyvaus saugumo sistemas – kėbulo deformacijos zonas, oro pagalves ir panašius dalykus. Antrą kartą į rimtesnę avariją patekęs toks keturratis greičiausiai taptų geležinėmis įkapėmis visiems jo viduje esantiems žmonėms.

Pirmyn į praeitį?

Automobilių verslo mūsų šalyje pionieriai prisimena, kad su naudota vakarietiška technika atkeliavo ir vadinamieji šrotai – aikštelės, kuriose buvo ardomos per avarijas sukultos mašinos, o jų detalėmis reanimuojamos išoriškai sveikiau atrodančios. Kadangi daugelio žmonių perkamoji galia buvo kukli, o nauji atsarginiai agregatai brangūs, tokie automobilių sąvartynai klestėjo. Drauge klestėjo ir garažuose įsikūrusios "firmos", sutikdavusios "nebrangiai ir kokybiškai" išspręsti bet kokias bėdas. Dažniausiai – paruošti mašiną parduoti.

Tačiau gyvenimo lygiui augant, automobilių sąvartynų ir jų detales naudojančių remontininkų verslas pradėjo vegetuoti. Viena vertus, juos pradėjo griežčiau kontroliuoti įvairios valdžios institucijos, o ir patiems auksarankiams pagundų lopyti "negyvas" mašinas buvo vis mažiau. Laikai, kai servisų meistrų valandos darbo įkainis buvo 20–25 litai, seniausiai tapo istorija – dabar ir 120 litų už valangą tarifas atrodo kuklus. Kadangi bet koks sukriošusio automobilio lipdymas iš dviejų ar trijų metalinių donorų suryja daug laiko, galutinė tokių projektų kaina viršydavo turguje siūlomų nesudaužytų mašinų kainą.

Ar kas nors pasikeitė į Lietuvos automobilių verslo rinką atsėlinus krizei? Keletas kalbintų šios srities žinovų teigė neabejojantys, kad nenaujų detalių paklausa artimiausioje ateityje gerokai išaugs. Pasirodo, net naujus automobilius įsigiję žmonės taupumo sumetimais rutininių techninės priežiūros procedūrų (keisti alyvų, filtrų, eksploatacinių skysčių, stabdžių trinkelių ir t. t.) atlikti važiuoja ne į firminius servisus, o ten, kur šiuos darbus galima atlikti išleidžiant viena dviem šimtinėm mažiau, t. y. taupoma netgi savanoriškai atsisakant gamintojo teikiamų garantijų.

Drauge tai yra atsakymas į klausimą, kur ir kokių detalių bus ieškoma automobiliui sugedus.

Draudimo takoskyra

Bendrovės "Sostena" "Renault" automobilių serviso vadovas Teodoras Mažeika teigė, kad vienas iš stimulų remontuoti avarijoje apgadintą mašiną gamintojų atstovų dirbtuvėse yra draudimas.

"Žmogus, sumokėjęs dideles draudimo įmokas, be abejonės reikalaus, kad sugadintos detalės ir agregatai būtų keičiami naujais. Jei mašina nedrausta kasko, paprastai savininkai ieško įvairių kompromisų ir automobilį remontuoja ten, kur jiems pažada mažiausią kainą. Į oficialius gamintojų įgaliojimus (t. y. visą reikiamų duomenų bazę, diagnostikos aparatūrą, įrankius ir specialius mokymus baigusius meistrus) turinčius servisus tokie žmonės paprastai kreipiasi, kai būna išbandę laimę keliose kitose vietose", – pasakojo T.Mažeika.

Kada remontuoti, o kada išsiųsti į sąvartyną į sunkesnę avariją patekusį draustą automobilį, paprastai sprendžia draudikai: jei numatomų remonto darbų kaina siekia 75 proc. mašinos rinkos vertės, paprastai savininkui siūloma piniginė kompensacija. Tačiau dėl palyginti didelių valandinių darbo įkainių ir brangių originalių detalių kartais neremontuotinu pripažįstamas iš pirmo žvilgsnio palyginti nedaug sulamdytas automobilis.

"Kai per avariją iššaudo visos saugos oro pagalvės, deformuojasi smūgio energiją sugeriančios specialios kėbulo konstrukcijos, kai sugadinami elektronikos "smegenų centrai", remontas iš tiesų kainuoja beprotiškai daug, nors automobilis nebūna praradęs formos, o jo durelės lengvai atsidaro ir užsidaro. Tačiau dažniausiai neremontuotina pripažįstama mašina ir atrodo kaip neremontuotina", – tikino "Toyotos" atstovybės, bendrovės "Tokvila" kėbulų remonto serviso vadovas Ričardas Čaplinskas.

Antras mašinos gyvenimas

Tiek T.Mažeika, tiek R.Čaplinskas patikino, kad jei smarkiai per avariją apgadintą automobilį vis dėlto nusprendžiama remontuoti, tinkamai atlikus visas gamintojo numatytas operacijas "prikelta iš numirusių" mašina niekuo nenusileidžia visiškai naujai.

"Pirmiausia avarijoje smarkiai apgadintas automobilis tvirtinamas specialiame deformacijos atstatymo stende. Čia, naudojant hidraulinius svertus, kėbulas tiesinamas tol, kol visi vadinamieji kontroliniai taškai atsiduria gamintojo numatytose vietose. Tada deformuotos detalės išpjaunamos, o į jų vietas įvirinamos naujos. Jei pjūvis atliekamas gamintojo numatytose technologinių jungčių vietose, sutvarkytas automobilis tampa toks pat saugus kaip ir naujas. Antrą kartą patekęs į analogišką avariją, viduje esančius žmones jis apsaugos taip pat gerai", – tikino T.Mažeika.

Kur kas liūdnesni padariniai laukia keliaujančių mašinomis, kurios buvo suremontuotos nesilaikant ar tiesiog nežinant technologinių reikalavimų. R.Čaplinskas pasakojo apie eksperimentą, kurį "Toyotos" atstovai Suomijoje atliko su šioje šalyje itin populiariu žurnalu TM.

"Jie nusipirko apynaujį "Peugeot 307" ir vienoje laboratorijų imitavo avariją, kai mašina atsitrenkia į nejudančią kliūtį. Paskui šis automobilis buvo atiduotas remontuoti į neautorizuotas serviso dirbtuves, o po keleto savaičių toje pat laboratorijoje sudaužytas dar kartą. Nors prieš antrą "avariją" mašina išoriškai atrodė nepriekaištingai, viduje buvę manekenai patyrė nepalyginamai sunkesnes traumas. Pradėjus analizuoti, kas tai lėmė, pasirodė, kad eksperimentui paaukotame automobilyje visos kartą jau gniuždytos detalės buvo paprasčiausiai ištiesintos ir suvirintos", – pasakojo R.Čaplinskas.

Reikalavimai keisis

Transporto priemonių technines ekspertizes atliekančios bendrovės "Transporto studijos" vadovas Valentinas Mitunevičius atkreipė dėmesį, kad nuo šių metų liepos įsigalios nauja tvarka, užtversianti kelią bet kaip suremontuotoms mašinoms išriedėti į mūsų gatves.

"Praėjusių metų pabaigoje buvo patikslinta motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo bei motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimai ir atlikimo tvarka. Čia aiškiai apibrėžta, kas vadinama į avariją patekusio automobilio "dideliais pažeidimais" ir kaip privalu elgtis su tokiomis mašinomis. Tokių transporto priemonių techniniai pasai bus paimami ir grąžinami savininkui tik po to, kai suremontuotas automobilis pereis techninę ekspertizę", – sakė V.Mitunevičius.

Pašnekovo teigimu, atliekant ekspertizę bus tikrinama kėbulo ir važiuoklės geometrija, kaip veikia elektroninės sistemos. Automobilio savininkas privalės pateikti dokumentus, liudijančius, kur remonto darbai buvo atlikti, ir įrodančius, kad jie apskritai buvo atlikti.

"Beveik neabejoju, kad tokia tvarka sulauks "garažinių" meistrų pasipriešinimo, nes gudrauti remontuojant mašinas nebebus kaip. Kita vertus, šiuo atveju kalbama apie žmonių saugumą, todėl tikimės, kad paprasti automobilininkai palaikys naują tvarką", – vylėsi V.Mitunevičius.