Nors Kaunas – krepšinio sostinė, čia yra ir kitokių talentų. Tik dėl sporto šakos nepopuliarumo miesto valdžia ir rėmėjai jų beveik nepastebi. Vienas jų – kaunietis konstruktorius-lenktynininkas Paulius Giniūnas, jau nuo mažų dienų degantis aistra kurti ir lenktyniauti. Jo dėka nedideliame garaže netoli Kauno centro gimsta pergales skinantys bolidai.

Rankų darbas

„Šis laimėjęs daug, bet jo karjera baigėsi liūdnai“, – ranka rodydamas į išardytą „Mercedes Benz 190 E Evo 1 (Evolution)“, šypsojosi lenktynininkas Paulius Giniūnas. Jo garažas primena nedidelį automobilių fabriką – visur pilna mašinų dalių, varžtų,o ant grindų – keli kėbulai ir variklis.

„Buvau apsivertęs – dabar kėbulas sutvarkytas. Juodos spalvos mersedesas buvo kovinė mašina, o baltas buvo ruošiamas kaip treniruočių automobilis. Po to, kai verčiausi Kačerginės mažojo žiedo lenktynėse, jas teko sukeisti“, – prisiminė žiedinėse lenktynėse dalyvaujantis konstruktorius-lenktynininkas.

„Mercedes Evo“, kurį vairuoja P.Giniūnas, debiutavo 1989 m. – tai buvo atsakas į konkurento BMW M3. Nors šis modelis ir mažai kuo skyrėsi nuo gamyklinio „E 190“, daugiausia pakeitimų buvo atlikta po variklio dangčiu – įmontuoti specialūs stabdžiai, pakaba. Pasak kauniečio, šio modelio kaina ir dabar labai didelė, jau nekalbant apie tai, kiek kainuoja „Evo II“ modelis.

„Kada ruoši automobilį sportui, nelieka standartinių, gamyklos detalių. O jei ir lieka kokia, tai ji būna modifikuota – sustiprinta arba palengvinta. Jei nori kažko pasiekti, turi viską perdaryti, kitaip tik dalyvausi lenktynėse, bet nelaimėsi, – pasakojo meistras. – Variklis čia mersedeso. Tačiau jo taip pat nebūtų galima vadinti standartiniu – daug ką pakeičiau: padidinti suspaudimo laipsniai, viskas gerokai palengvinta, didesnėmis fazėmis sumontuoti velenėliai, elektroninis įpurškimas ir kita. Viską dariau savo rankomis.“

Svarbiausia – noras

P.Giniūnas neslėpė norįs išbandyti save ir prie ralio automobilio vairo, bet jį atbaido keletas dalykų. Vienas jų – raliui paruošti mašiną kainuoja gerokai brangiau nei žiedinėms lenktynėms. Kita priežastis – ralio avarijos.

„Kaip sportininkai sako, “batonas„ – apsiverti ir ritiesi kaip bulvė... Tai manęs nežavi. Nors ir žiede išeina neblogai ristis. Susidomėjau sportu tada, kai pradėjau dirbti mechaniku ralio komandoje. Ruošdavau mašinas, kaip sakoma, nuo nulio. Man patiko ir patinka ralis“, – šyptelėjo vyras.

Pasak P.Giniūno, puiku, kai jaunas žmogus pamato lenktynėse lekiančią mašiną, susižavi ir nusprendžia tapti lenktynininku. Vėliau prasideda pirmieji bandymai krapštyti variklį, puošti savo mašiną, tačiau lakstyti gatvėmis ir dalyvauti lenktynėse – du skirtingi ir nesuderinami dalykai.

„Kai pradėjau sportuoti, pasakiau: va, pasidarysiu automobilį ir dalyvausiu lenktynėse, o vakarais su mergina lėksime prie Kauno pilies ar į Kauno marių aikštelę. Norint tapti tikru lenktynininku, tokį dalyką reikėtų pamiršti – lenktyninė mašina yra skirta lenktynėms ir ja po gatves nepavažinėsi, – aiškino kaunietis. – Tik teoriškai būtų galima važiuoti – mano mersedesas turi valstybinius numerius, yra registruotas, taip pat sėkmingai pavyktų pereiti techninę apžiūrą, nes turi pasą.“

Jei žmogus nori pradėti sportuoti, neturėtų galvoti, kad tam būtina turėti daug pinigų. Svarbiausia – noras ir labai daug laiko. Norint ir turint šiokių tokių sugebėjimų, viską galima pasidaryti pačiam.

Unikalus ir nepakartojamas

„Lietuvoje žiedinėse lenktynėse dažniausiai važiuojama automobiliais BMW ir “Honda„. Mersedesu šiandien Lietuvoje aš važiuoju vienas – nors kažkada turėjome įsteigę ir klubą“, – prisiminė P.Giniūnas.

Kodėl daug kas vengia mersedesų? „Todėl, kad automobiliams BMW ir “Honda„ apstu atsarginių sportinių dalių – jų pilnas internetas, net galima nusipirkti nenaujų. Mersedesams tokių dalių daug nėra, nors jais ir buvo važiuojama Vokietijos žiedinių lenktynių čempionate DTM (Vokietijos serijinės gamybos automobilių čempionatas). O jei kur ir yra, tai jos kainuoja tiek pat, kiek auksinės“, – dėstė argumentus lentynininkas.

„Ką turiu originalaus savo automobilyje? Tai – ratų spyruoklės. Kai pirkau, braukiau ašarą – tiek jos kainavo“, – prisiminęs savo investiciją Paulius nesulaikė šypsenos.

Vaikinas pats viską projektuoja, braižo, vėliau veža tekinti, o po to montuoja ir virina.

Nuo ko pradėti?

Paklaustas, kokie pirmieji techniniai žingsniai į žiedinių lenktynių pasaulį, P.Giniūnas patarė: „Pradėti reikia nuo vidinių saugos lankų – tai pirmas žingsnis ruošiant mašiną. Nors jei mašinoje ir yra lankai, dar nereiškia, kad ji jau sportinė. Jie tėra atramos taškas – žinoma, yra mėgėjų lenktynių, kur galima važiuoti ir be lankų, tačiau jei nori važiuoti smagiau ir įdomiau – jų neišvengsi. Jų kaina svyruoja nuo 2500 iki 3500 litų.“

Pačiam montuoti saugos lankų jis nepatarė: „Jie – sertifikuoti, su homologacija (homologacija arba sertifikacija yra procesas, per kurį tikrinama, ar automobilio techniniai duomenys ir parametrai atitinka jam keliamus reikalavimus – aut. past.). Lietuvoje yra 4–5 žmonės, kurie gali tai daryti, jie taip pat yra sertifikuoti lankų dėjimo specialistai. Kaina priklauso ir nuo vamzdžių tipo – jie visi būna besiūliai, tačiau gali skirtis jų svoriai, sienelės storumas ir kita.“

Sudėjus lankus, išimamos visos nereikalingos detalės – apmušalai, sėdynės, visa, kas suteikia papildomą ir nereikalingą svorį. Sportininkų žargonu, tokia mašina vadinama lukštu.

Pagrindinis priešas

„Kaip mane mokė senas lenktynių vilkas, didžiausias priešas – svoris, o paskui jau reikia kovoti su temperatūra – aušinti variklį, stabdžius. Vėliau tvarkoma važiuoklė. Mąstymas, kad laimėsi įdėjęs galingiausią, niekur neveda – gera važiuoklė ir stabdžiai duoda daug daugiau nei variklis“, – patirtimi dalijosi lenktynininkas.

Laiko paruošti automobilį lenktynėms sportininkui niekada neužtenka – galima siekti tobulybės, tačiau visada kažko truks. Minimalus rekomenduojamas pasiruošimas – įdėti lankai, sumontuota sportinė važiuoklė, šiek tiek patobulintas variklis ir sportinis vairas, sėdynė, saugos diržai. Turint šią konstrukciją, galima pradėti bandyti mokytis lenktyniauti. Brangiausia ir paskutinė dalis – nusipirkti sportines padangas. Jos, anot P.Giniūno, kainuoja be galo daug.

Pats lenktynininkas teigė ieškantis naudotų padangų Anglijoje ar Vokietijoje, kur jos kainuoja gerokai pigiau ir pasirinkimas didesnis.

Trūksta rėmėjų

„Mūsų sportas Lietuvoje toks sąvartynų – mes iš nenaujų dalių konstruojame lenktynines mašinas. Lenktynių lygis Lietuvoje tikrai žemesnis, o ir rėmėjų trūksta“, – apgailestavo P.Giniūnas.

Pats lenktynininkas duonai užsidirba remontuodamas automobilius, o konstruoti – jo hobis, kuris padeda atsipalaiduoti. Esą įdomu sukonstruoti automobilį, kuris gali aplenkti kitus.

„Vairuoti nėra tiek įdomu, kiek konstruoti. Pačiam konstruoti ir kitam duoti važiuoti nelogiška. Dėl to pats ir išbandau sukonstruotą mašiną – o kas geriau už mane žinos kiekvieną jos detalę, jei ne aš pats? Važiuojant brakšt, trakšt – ir jau žinau, kas ir kurioje vietoje sugedo. Atvažiavęs į techninio aptarnavimo stotį iškart parodau, kas ir kur subyrėjo ir dar pats puolu taisyti“, – sakė P.Giniūnas.

„Batonas“ ir prietarai

„Lenktynėse visada pasitaiko kuriozų – per didelę liūtį finišavau su nulūžusiu valytuvu ir duslintuvu. Pamenu, kai iššovė variklio skriemulys (diržinės pavaros ratas). Važiavau beveik 200 km/val. greičiu, nutrūko skriemulio varžtai, variklio apsukos tuo metu siekė apie 8000 aps/min. – skriemulys tiesiog šovė į žemę, aš jį dar pervažiavau ir mašina iškart sustojo. Jį radau įstrigusį viename iš sparnų – ištraukiau, o kai mane nuvežė į techninio aptarnavimo zoną, visi sakė, kad lenktynės man jau baigtos. Plaktuku jį ištiesinome, uždėjome ant variklio, prisukome ir įjungę variklį atsuktuvu “pratekinome„ griovelius. Lenktynes baigiau, dar užėmėme ir prizinę vietą“, – apie savo nuotykius pasakojo P.Giniūnas.

Niekada nedėti šalmo ant žemės ir neleisti, kad kas nors prieš išvažiuojant pabelstų per automobilio stogą, nes sakoma, kad bus „batonas“ (lenktynininkų žargonu – mašina apsivers), – šiuos du prietarus žino daugelis lenktynininkų.

Pats P.Giniūnas niekada nestartuoja be draugės dovanoto pliušinio meškučio, kuris būna prisegtas prie lenktyninio automobilio vidinio lanko – meškutės logotipas puikuojasi ir ant automobilio variklio dangčio.

Išvyks į Čekiją

„Daugelio lenktynių trasų, kurios yra gerokai sudėtingesnės, Lietuvoje žmonės net nemato. Palangos “1000 kilometrų„ lenktynės nėra sunkios, nes trasa be didesnių posūkių, tačiau čia reikia daug ištvermės. Džiugu, kad jos pritraukia daug žmonių, kurie iki tol neužsiėmė automobilių sportu. Lenktyniaujantieji Kačerginėje, Kazlų Rūdoje, Bikernikų trasoje Latvijoje, Pernu ruože Estijoje patiria gerokai daugiau įspūdžių. Mūsų mėgėjiškos žiedinės lenktynės labai geros, nes galima gerai išmokti važiuoti“, – pasakojo pašnekovas.

P.Giniūnas užsiminė, kad šiuo metu dirba ties nauju labai įspūdingu projektu, tačiau kol kas nenori atskleisti, kokį automobilį konstruoja. Su juo žada startuoti ateinančiais metais – šio projekto variklio galia daugiau nei dvigubai viršys dabartinio P.Giniūno automobilio „Mercedes E 190 Evo 1“ turimą 240 arklio galią.

Šiais metais lenktynininkas žada dalyvauti kalnų lenktynėse Čekijoje – čia rungsis automobiliai, kurie neatitinka jokių lenktynėms keliamų reikalavimų, išskyrus saugumo.

„Neretai tai būna ir pirmosios kartos “Vokswagen Golf„, kuriame sumontuota tokia technika, kad net sunku įsivaizduoti. Važiuojant bet kuriame čempionate – užsienio ar Lietuvos – homologacija automobiliui tegalioja penkerius metus po paskutinio modelio išleidimo. Būtent Čekijoje ir susirenka tokių reikalavimų neatitinkantys automobiliai – beprotiškai galingais varikliais, bet labai daug perdaryti“, – apie savo ateities planus pasakojo didžiąją dienos dalį garaže praleidžiantis P.Giniūnas.