– Kalbame tuo metu, kai net trys lietuvių ekipažai varžosi Dakaro lenktynėse. Kartais atrodo, kad, be Dakaro, lietuviai daugiau apie jokius automobilių sporto renginius nežino.

– Jeigu kalbame apie laikotarpį pirmomis sausio savaitėmis ar savaitę prieš ir po Dakaro starto ir finišo, natūralu, kad tuo gyvena didžioji dalis lietuvių. Tačiau visa tai trunka ilgiausiai mėnesį. Sportininkai, kurie dabar važiuoja per Pietų Ameriką, yra savotiški Lietuvos ambasadoriai, dalyvaujantys aukščiausio lygio renginyje ir kovojantys su keliolika kartų didesnėmis ir turtingesnėmis komandomis bei sportininkais, turinčiais daugiau patirties. Turėtume didžiuotis, kad iš tokios mažos šalies, kaip Lietuva, į automobilių sporto olimpiadą – Dakarą – išvyksta net trys ekipažai. Žodį "olimpiada" pavartojau tikslingai, nes manau, kad padėti šioms komandoms turėtų ir valstybė, kuri finansiškai remia kitas, olimpines, sporto šakas. Koks galėtų būti valstybės indėlis? Logistinė pagalba, sumokėti starto mokesčiai, nes dabar dauguma tiesiog apsiriboja paspausdami "patinka".

– Vis dėlto įtikinti remti automobilių sportą, kuris neretai laikomas turtingų žmonių pramoga, nėra lengva.

– Manau, kad įmanoma viskas, paprasčiausiai reikia pačiam tuo tikėti. Tai turi būti itin nuoseklus darbas. Pirmiausia reikia atkreipti į save dėmesį ir manau, kad vyrai, važiuojantys Dakare, tai daro kuo puikiausiai ne tik dėl savęs, bet ir dėl viso automobilių sporto Lietuvoje. Kai jau atkreiptas dėmesys, galime žengti dar vieną žingsnį – bandyti kalbėtis, tartis ir derėtis. Dabar tai ir stengiamės daryti – bandau ne vienam asmeniui, priimančiam sprendimus, išaiškinti, koks svarbus automobilių sportas ir kokį geros energijos užtaisą jis dovanoja.

– Be Dakaro, reikėtų išskirti, matyt, ir dar vieną automobilių sporto renginį, tik vykstantį Lietuvoje, – 1 tūkst. km lenktynes. Taigi atradome dar vieną žinomą automobilių sporto renginį. Ir, atrodo, tik tiek.

– Tai natūralu. Abu šie renginiai gerai išreklamuoti ir sulaukia daugiausia žiniasklaidos dėmesio. 1 tūkst. km lenktynės yra šventė, kuri jungia geriausius lenktynininkus ne tik iš Lietuvos ar užsienio, bet ir jų šeimas, draugus, pagaliau verslą. Vėl grįžtant prie Dakaro, galima sakyti, kad jo žinomumui didžiausią įtaką padarė Benedikto Vanago ir jo komandos darbas. Tenka pripažinti, kad yra skirtingai vertinančių Benediktą, tačiau šiemet jis pripažintas geriausiu Lietuvos sporto vadybininku. Tai tik dar vienas įrodymas, kiek galima pasiekti turint reikiamų žinių, atkaklumo ir stiprią komandą. Tą patį galima pasakyti ir apie B.Vanago komandos organizuojamą pirmąjį Lietuvos automobilių ralio čempionato etapą – "Halls Winter Rally", kuris organizacine prasme peržengia įprastinio ralio ribas. Labai svarbu paminėti ir fenomenalų automobilių sporto renginį "Fast Lap". Automobilių sportui labai reikia šiuolaikinių iniciatyvių ir motyvuotų organizatorių, gebančių pritraukti ir padaryti didelę šventę ne tik sportininkams, bet ir automobilių gerbėjams. "Fast Lap" – tikras žiedinių lenktynių proveržis ir atgimimas. Tikiu, kad šie organizatoriai – žiedinių lenktynių čempionato ateitis.

– Ko tuomet trūksta kitiems organizatoriams, kad jie nesutraukia tiek žiūrovų ir nesulaukia tokio dėmesio, kaip anksčiau minėti renginiai?

– Atsakysiu paprastai. Bet kuris renginys yra verslo projektas. Jo neįmanoma surengti be pinigų. Renginį reikia paruošti taip, kad į jį žmonės norėtų eiti ir už jį mokėti, o verslininkams būtų įdomu ir naudinga jį remti. Jei nemoki tinkamai parduoti, turi susimokėti pats.

– Kol kas iš automobilių sporto šakų Lietuvoje matomiausias yra ralis, tačiau jau antrus metus iš eilės metų pabaigoje ralio bendruomenėje kyla konfliktai. Kodėl?

– Ralis yra kompleksinis, sudėtingas ir todėl itin įdomus, kartu ir brangus sportas, kuris sulaukia daug dėmesio. Ralio visuomenė yra reikli, o kuo reiklesnis pašnekovas, tuo įdomesnė diskusija gali įvykti. Svarbu mums, kaip šio sporto valdžiai, ir sportininkams nepamiršti, kad tik vykstant konstruktyvioms diskusijoms, kuriose dalyvauja ir išklausomos abi pusės, galima priimti kompromisinius sprendimus.

– Vis dėlto, prisiminus ralio bendruomenės susitikimą Kaune prieš Kalėdas, pavadinti jį konstruktyvia diskusija nelabai pavyktų. Ralio sportininkai buvo supykdyti, o konfliktas virto atviru laužu. Ar pavyko jį užgesinti?

– Susitikime, kuris įvyko mano iniciatyva prieš Kalėdas, pavyko užgesinti tik emocijas, tačiau darbai turi vykti ir turime matyti pažangą. Automobilių sportą renkasi išskirtiniai žmonės, siekiantys tikslo ir rezultato. Tikslo siekimas automobilių sporte yra nepigus malonumas. Visas kylančias aktyvias diskusijas aš labai sveikinu ir jos man patinka, tačiau diskusijos turėtų virti ne spaudoje, kaip nutiko šįkart, tačiau tarp kompetentingų asmenų – sportininkų, teisėjų, LASF valdžios ir administracijos. Kai viena pusė kitą pradeda vienpusiškai kritikuoti viešojoje erdvėje, nėra korektiška. Toks metodas problemų neišsprendžia, bet žalos padaro užtektinai.

– Pasigendate automobilių sportininkų kultūros?

– Kalbėti apie kažkokią atskirą automobilių sportininkų kultūrą būtų keista, reikia kalbėti apie visos Lietuvos kultūrą. Visi mes norime daugiau, tačiau pamirštame užduoti vieną svarbų klausimą: ką padarėme kiekvienas, kad kažkas pasikeistų? Ar pasakėme daugiau gerų žodžių kolegai, pagyrėme jo pasiekimus, nenumetėme ne vietoje šiukšlės...

– Pradėdamas eiti LASF prezidento pareigas kalbėjote apie būtinybę rasti generalinį Lietuvos ralio čempionato rėmėją. Ar darbai šia kryptimi vyksta?

– Norint parduoti renginį reikia būti nepriekaištingos reputacijos ir suprasti, ką parduodi, o pats rėmimas turėtų būti ilgalaikis – ne epizodinis. Kartais paprašai paramos ir ją gauni, tačiau bent jau kol kas ši parama suteikiama dėl draugiškumo ir simpatijų. O norisi turėti tokį partnerį, su kuriuo vystytum veiklą, turinčią išliekamąją vertę, – juk kiekviena sporto šaka įeina į Lietuvos sporto istoriją. Taigi mes atviri pasiūlymams ir dirbame šia kryptimi. Tačiau šiandien daugelis sportininkų komandų neturi stiprių mecenatų ir profesionalaus požiūrio į tai – mes dar nesugebame parduoti automobilių sporto. Jį galbūt parduoda B. Vanagas, tačiau sunku pasakyti, ar jam pavyksta parduoti automobilių sportą, ar savo rinkodarą.

– Nuskambėjo žodis komanda. Kiek jų reikia ir kas turėtų imtis jas formuoti?

– Komandų formavimas yra privačios iniciatyvos, dažniausiai – sporto klubų. O kiekviena komanda kaip grandinė – tiek stipri, kiek jos silpniausia grandis. Todėl lenktynininkų komandą pirmiausia turėtų sudaryti stipri techninė bazė – automobilis ir jo priežiūra. Turint lenktynininką ir automobilį, visa tai reikia administruoti: išmanyti sporto taisykles, rūpintis logistika, lėšų paieška, rinkodara, viešaisiais ryšiais ir kita. Labai svarbus  lenktynininkų psichologinis ir fizinis pasiruošimas. Tačiau LASF niekada nebus tiek finansiškai stipri, kad galėtų investuoti, kaip sakoma, į varžtus – nupirkti technikos, tačiau investuoti į žmonių žinias – reali ir atsiperkanti investicija. Šios krypties federacija ir laikosi – užsiima savo narių ir komandų edukavimu, suteikdama įvariapusių žinių: rengia konsultacijas ir seminarus.

Lietuvoje yra daug talentingų lenktynininkų, tačiau automobilių sportas yra itin didelė ir brangi industrija, kuri Lietuvai, turinčiai mažiau kaip 3 mln. gyventojų, yra labai sunki našta. Vis dėlto kartu galime pasiekti išsikeltus tikslus populiarindami automobilių sportą.