Kačerginės "Nemuno žiedo" dilema: saugu trasoje ar ne? Toks klausimas neretai virsta hamletišku: "būti ar nebūti". Neseniai čia įvykusi avarija privertė suklusti.

Avarija po namo langais

Prieš pusantros savaitės Kačerginės "Nemuno žiedo" trasoje įvykusi avarija privertė dar sykį suklusti automobilių ir motociklų sporto visuomenės atstovus. Skaudus incidentas čia – nebe pirmas.

Per rugsėjo 19-ąją vykusias treniruotes iš trasos išlėkęs Ričardo Tamašausko vairuojamas sportinis "Audi S3" automobilis pakilo į orą ir skriedamas už "Nemuno žiedo" ribų kliudė devintajame poste dirbusius teisėjus Stasę ir Petrą Krivoščenkas. Greitosios pagalbos medikams nugabenus juodu į ligoninę, paaiškėjo, kad vyras rimtesnių sužalojimų išvengė, o jo žmonai konstatuoti rankos ir šonkaulių lūžiai.

Varžybų organizatorius ir dalyvius nustebino, kad avarija įvyko iki šiol visiškai neavaringoje trasos vietoje. Po nelaimės teisėjų postas buvo perkeltas atokiau, kad panašus incidentas nepasikartotų.

Kitoje trasos pusėje, prieš pat avarijos vietą, stūkso vienintelė "Nemuno žiede" esanti sodyba. Čia gyvenanti Asta Dargužytė su mama Regina "Kauno dienai" dar pernai guodėsi dėl patiriamų nepatogumų: nuolatinis automobilių variklių gausmas, o savaitgaliais vykstančios lenktynės užkerta kelią į namus. Nuo jų sklypo iki trasos – 11, o nuo namų – tik apie 25–30 m. Nuo 60 iki 250 km per valandą greičiu praskriejantys sportiniai automobiliai bei motociklai joms tapo niūria kasdiene rutina. Jos prisimena ir kadaise į daržą įlėkusius motociklininkus.

Atsisakė važiuoti finale

Motociklų sporto aistruoliai ir sportininkai vis dar negali pamiršti pernai balandį įvykusios nelaimės. Tąkart vykusį Rytų Europos ir Baltijos šalių motociklų žiedinių lenktynių atvirojo čempionato pirmąjį etapą aptemdė lenktynininko Valdo Kinčiaus patirta avarija. Lenktynės tuoj pat buvo nutrauktos.

Vienoje galingesnių – "Superstock" – klasėje važiavęs sportininkas ketvirtame rate nesuvaldė savojo "Yamaha" motociklo, griuvo ir sunkiai susižalojo. Sportininkui lūžo stuburas, tad į lenktynių trasas tituluotas motociklų sporto asas jau nebegrįš.

Per šį įvykį nukentėjo ir varžyboms teisėjavęs Egidijus Steikūnas, į jo bokštelį atsitrenkė nevaldomas V.Kinčiaus motociklas. Medikai įtarė, kad teisėjui lūžo šonkauliai. Dar viena avarija tąkart įvyko treniruojantis: nuvirtęs latvis susilaužė koją.

Beveik prieš 50 metų įrengta "Nemuno žiedo" trasa savo istorijoje be skambių pergalių mena ir daug skaudžių nelaimių. Pirmosios lenktynės Kačerginėje įvyko 1961-aisiais. Tais metais čia žuvo penki žmonės – keturi žiūrovai ir vienas motociklininkas.

Vieša paslaptis, kad nemažai pajėgių lenktynininkų iš užsienio aplenkia "Nemuno žiedą" ir ignoruoja čia vykstančias lenktynes. Tai tarsi protestas dėl šios trasos apgailėtino saugumo. Praėjusiais metais, iškart po V.Kinčiaus avarijos, tai demonstratyviai parodė du Estijos sportininkai, galingiausios "Superbike" klasės kvalifikacijoje užėmę aukščiausias vietas. Po kolegos lietuvio patirtos nesėkmės jie atsisakė startuoti finalinėse lenktynėse.

Mūsų šalies sportininkai finansiškai nepajėgūs išvykti į užsienį, todėl priversti lenktyniauti Kačerginės pašonėje, Ringaudų seniūnijoje, Gaižėnėlių kaime esančiame žiede. Tiesa, pastaruoju metu pradedantieji autosporto lenktynininkai vis dažniau susirenka į netoli Kazlų Rūdos esančiame buvusiame kariniame aerodrome rengiamas automobilių lenktynes.

Aštrios kritikos strėlės

"Kauno dienos" kalbinti sportininkai, išgirdę klausimą apie situaciją pagrindinėje Lietuvos žiedinių lenktynių trasoje, panoro kalbėti išlikdami anonimais. Kiti apskritai atsisakė pareikšti savo nuomonę.

Tylos siena atsitvėrę keli lenktynininkai aiškino, kad kiekvieną kartą išvažiuodami į trasą turi susimokėti už jos nuomą (apie 50 litų už valandą) ir nenorėtų, kad ši suma padidėtų. Varžybų organizatoriai atseikėja taip pat nemenkas sumas, skaičiuojamas tūkstančiais litų.

"Ten vykdoma prasta politika. Imituojami trasos remonto ir atnaujinimo darbai, už tai susižeriama po kelis milijonus litų per metus. Realiai nepadaroma nieko naudingo. Traktoriais nuolat stumdomos žemės trasos pakraščiuose – labai jau abstraktus ir materialiai sunkiai įvertinamas darbas", – nevyniodamas žodžių į vatą kalbėjo vienas pašnekovų.

Jo kolega pridūrė, kad į šią istoriją turėtų būti įsivėlęs ir nuolat "Nemuno žiedą" finansiškai gana dosniai remiantis Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD). Pašnekovas neatmetė galimybės, kad tam tikras procentas paramos teikėjams asmeniškai slapta sugrįždavo atgal.

Neseniai departamentui ėmė vadovauti Ritas Vaiginas, tačiau autosporto žinovai čia įžvelgia kyšančias ankstesnio generalinio direktoriaus Algirdo Raslano ausis.

Juokais kalbama, esą viešosios įstaigos "Nemuno žiedas" direktorius Eduardas Jakas lig šiol turi tvirtą užnugarį, tad viešėdamas KKSD, kabinetų duris gali atidarinėti "paspirdamas koja".

"Būti "Nemuno žiedo"direktoriumi tikriausiai nėra taip blogai. Juk atvažiuoja vieni kiti interesantai pasivėžinti trasoje, sumoka kažkiek pinigėlių. Ar šie "švariai" nukeliauja ten, kur turėtų, tegul sprendžia atsakingos institucijos", – kalbėjo vienas autosporto veikėjų. Jis užsiminė, kad viename "Nemuno žiedo" administracinių pastatų rėmėjų lėšomis įrengta pirtelė tik patvirtina, jog prioritetai čia dėliojami ne taip, kaip reikėtų.

Priekaištus atrėmė argumentais

"Kauno dienos" kalbintas viešosios įstaigos "Nemuno žiedas" direktorius Eduardas Jakas mėgino išsklaidyti niūrias spalvas, aiškindamas, kad pusė trasos yra suremontuota bei atitinka aukšto lygio standartus: "Kaip tik iki minėtos avarijos vietos viskas padaryta pagal Europos reikalavimus, įrengtos reikiamos saugumo zonos, sumontuoti modernūs betoniniai borteliai, išpiltas specialus žvyras. Kūno kultūros ir sporto departamento nurodymu, dar prieš pradėdami trasos atnaujinimo darbus, pasikvietėme pasaulyje pripažintą specialistą, kuris pateikė savo rekomendacijas, išdėstytas net ant 60 lapų. Jų ir stengiamės paisyti bei laikytis."

2003 m. Lietuvoje viešėjo Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) trasų komisijos ekspertas Marcelio Martino. Vienu autoritetingiausių trasų specialistų pasaulyje laikomas prancūzas į "Nemuno žiedą" buvo sugrįžęs ir po poros metų, o tąkart aptiktus pokyčius įvertino teigiamai.

Baigus visos trasos rekonstrukciją, "Nemuno žiedui", anot jos direktoriaus E.Jako, turėtų būti suteikta trečia kategorija. Lenktynių trasos skirstomos į penkias kategorijas. Pavyzdžiui, aukščiausia penktąja kategorija įvertinamos trasos, kuriose varžosi "Formulės-1" bolidai. Tuo tarpu Kačerginės "Nemuno žiedas" atitiktų reikalavimus, keliamus ne tik Baltijos šalių, bet Europos bei Pasaulio automobilių žiedinių lenktynių čempionatams.

"Dėl neseniai įvykusios avarijos galime kaltinti ką tik panorėję – organizatorius, nekokybišką trasą, jos šeimininkus ar dar nežinia ką. Bet nepamirškime, kad viskas įvyko naujai suremontuotame ruože, kurio plotis pagal rekomendacijas padidintas nuo 10 iki 12 m, – dėstė E.Jakas. – Trasa visiems sportininkams yra vienoda ir per pastaruosius 30 metų ten nė vienas automobilis nėra išlėkęs iš trasos. Liepiau techninei komisijai apžiūrėti, ar nelaimės priežastimi netapo koks nors techninis automobilio gedimas. Neketinu girtis ir ginti savo interesų, bet noriu, kad į viską būtų pažiūrėta objektyviai."

E.Jakas neigė, kad Kačerginės trasą ignoruoja kaimyninių šalių lenktynininkai. Anot pašnekovo, tiek estai, tiek latviai nuolat kreipiasi, kad jiems būtų leista Kačerginėje surengti automobilių žiedinių lenktynių čempionatų etapus: "Pas juos nėra tokių kompleksų, atitinkančių bent minimalius kriterijus. Tai rodo, kiek mes esame pažengę į priekį. Galiausiai ir per paskutines lenktynes, kai visi jaučiame apėmusią krizę, pas mus susirinko per pusšimtį sportininkų. Nejaugi tokie skaičiai nieko nesako?"

Trasos rekordas

2007 m. balandį vilnietis Šarūnas Pladas pasiekė naują motociklų trasos greičio rekordą. Per finalinį važiavimą vieną Kačerginės "Nemuno žiedo" trasos ratą (3350 m) jis įveikė per 1 min. 10.980 sek. Rekordininko vidutinis rato greitis – 167,037 km per valandą. Tokiu būdu motociklininkas priartėjo prie absoliutaus šios trasos greičio rekordo, kuris priklauso "Formulių" meistrui iš Estijos Jegorui Popovui, 2005-ųjų rugsėjį vieną trasos ratą įveikusiam per 1 min. 09.171 sek. vidutiniu 171,748 km/val. greičiu.

"Nemuno žiedo" trasos rekordininkas Šarūnas Pladas:

Šiemet važiuoju ir Lenkijos čempionate. Ten pagrindinė trasa įkurta Poznanėje. Esu buvęs Čekijos Brno miesto trasoje. Jei Kačerginės trasą lygintume su tenykštėmis, tai saugumas "Nemuno žiede" tikrai yra prastos būklės. Tačiau noriu pabrėžti, kad ne mes vieni turime tokio lygio trasą, jų yra ir daugiau. Važiuodamas užsienio trasose, jaučiuosi drąsiau ir galiu daugiau sau leisti, o čia, kai važiuoji didžiuliu greičiu, kristi nebegalima. Turi visada turėti galvoje, kad nukritus pasekmės gali būti labai liūdnos.

Jei svetur griūdamas dažniausiai atsiperki tik suniokotu motociklu, Lietuvoje mažų mažiausiai rizikuoji savo sveikata. Nepaisant to, čia ir vidutinis greitis yra labai dideli. Aš Kačerginėje lekiu vidutiniškai apie 167 km/val., o užsienyje, kur pilna kokybiškų saugumo zonų, išvystau tik maždaug 150 km/val. greitį. Tiesa, nereikia pamiršti, kad ir toje pačioje Poznanėje šiemet vienas lenktynininkas žuvo. Tai yra ypač retas įvykis.

Kokybiškos trasos užsienyje per varžybas sulaukia prie starto linijos išsirikiuojančių nuo 20 iki 40 dalyvių vienoje klasėje, o tokių pogrupių būna penki. Tuo tarpu pas mus dėl dalyvių stokos į vieną važiavimą sujungė tris klases ir susirinko vos 12 sportininkų. Šie skaičiai irgi daug ką pasako. Jei "Nemuno žiede" susirinktų bent 20 panašaus pajėgumo greitų sportininkų, jų kova tokioje trasoje tikriausiai neapsieitų be aukų. Ne vienas pažįstamas užsienietis yra užsiminęs, kad dėl saugumo problemų nenori rizikuoti važiuodamas Kačerginės trasoje.

Dėl to estai renkasi Suomijos trasas, o ir lietuvių žvilgsniai vis dažniau krypsta į Lenkijos pusę. Juolab kad ir starto mokesčio dydis ten nedaug didesnis ir tai nublanksta prieš trasų kokybės ir saugumo skirtumus. Didžiąją dalį išlaidų sudaro kelionė, nes artimiausia Poznanės trasa yra už 800 km. Dar galima palyginti, kad užsienyje per kiekvieną važiavimą vidutiniškai nukrenta po 2–4 žmones, o pas mus, Kačerginėje, taip rizikuoti tikrai niekas nedrįsta.

Aš ir pats statistiškai užsienyje vykstančiose lenktynėse anksčiau krisdavau kone kas antrose varžybose – tiek treniruotėse, tiek pačiose lenktynėse. Tik šiemet nusiteikiau nelaviruoti ties galimybių riba ir trasoje būti kiek įmanoma atsargesnis, kad netektų iššvaistyti lėšų apdaužytam motociklui remontuoti.