Reikia atidumo

Žinomas keliautojas, neseniai įveikęs kone 10 tūkst. kilometrų Rusijos žiemos keliais, Vitoldas Milius sako, kad ruošdamiesi ilgesnėms kelionėms net ir ne žiemos metu vairuotojai pirmiausia turėtų planuoti savo laiką, kad kelyje nereikėtų skubėti.

„Dažniausiai eismo įvykiai kelyje įvyksta dėl per didelio greičio, o jis pasirenkamas tada, kai žmonės pradeda skubėti, o skubėti jie pradeda tuomet, kai kažkur vėluoja ar nespėja. Taigi pirmiausia, jei žinote, kad jūsų laukia ilga kelionė, pasilikite kad ir valandos laiko rezervą“, – „Klaipėdai“ sakė V.Milius.

Pasak jo, turint laisvo laiko, geriau sustoti kavinėje išgerti kavos, nei lėkti it akis išdegus bandant visur suspėti.

Ne vieną sėkmingą ilgos ir sudėtingos kelionės finišą pasiekęs V.Milius atkreipia dėmesį, kad vairuotojai taip pat  turėtų suprasti, kad žiemą eismo sąlygos keičiasi į blogąją pusę. „Šviesus paros metas tęsiasi tik trečdalį paros – apie 8 valandas, visą kitą laiką tenka praleisti tamsoje arba prieblandoje, o žiemą matomumą dar labiau apsunkina ir drėgmė, iš po automobilių ratų tykštantis purvas“, – apie sunkumus, užklumpančius vairuotojus kelyje, pasakojo pašnekovas.

Pasak keliautojo, Lietuvos vairuotojams taip pat labai svarbu laiku suprasti, kokiomis eismo sąlygomis jie važiuoja, nes buvusi šlapia kelio danga staiga gali
pasidaryti slidi.

„Jeigu norvegai šiaurėje gali būti beveik užtikrinti, kad pradėję važiuoti sniegu viename taške ir po šimto kilometrų juo važiuos, tai Lietuvoje eismo sąlygos gali pasikeisti kelis kartus, įveikiant, pavyzdžiui, 100 km atstumą“, – pavyzdį pateikia V.Milius.

Paprastam vairuotojui sunku pastebėti pokytį, nes jeigu aišku, kad yra slidu, jis gali priimti sprendimą nevažiuoti arba važiuoti itin atsargiai, tačiau jeigu kelio dangos būklė ar oro sąlygos pasikeičia jau važiuojant, kelio dangos pokyčius reikia mokėti iškart įvertinti.

Vairuodamas vairuok

Kartu su V.Miliumi keliavęs Aidas Bubinas pasakoja, kad, be kelio dangos įvertinimo, labai svarbu pasirinkti saugų greitį. „Aš visuomet sakau, kad saugus greitis apskaičiuojamas remiantis tokia formule – nuo mūsų įsivaizduojamo saugaus greičio, kuris, žinoma, neturėtų viršyti maksimalaus leistinojo, reikia dar atimti 10 procentų. Tuomet galėsite jausti užtikrintesni prie vairo“, – pataria pašnekovas.

Pasak jo, dauguma vairuotojų važiuoja nepamatuotai dideliu greičiu, o automobilio valdymo įgūdžių trūksta. „Tą parodo kad ir minimalios automobilio
valdymo varžybos, kai automobilį reikia nukreipti ten, kur reikia, ir greitai, o ne iš anksto paruošus ir apgalvojus manevrą“, – patirtimi dalijosi A.Bubinas.

V.Milius pabrėžė, kad ne tik prieš ilgesnes keliones, tačiau ir prieš kasdienį važiavimą vairuotojai turėtų padaryti maksimaliai daug, kad užtikrintų saugų važiavimą. „Aš kalbu apie pačius paprasčiausius dalykus – gerus valytuvus, tinkamas lemputes automobilio žibintuose ir automobilio priežiūrą, kad nerasotų langai automobilio salone, kad į kelionę leistumėtės prisipildę ne tik pilną baką degalų, tačiau ir langų  plovimo ar aušinimo skysčio“, – pasakojo V.Milius.

Pastaruoju metu Vakarų Europos keliais daug keliaujantis V.Milius teigė įžvelgiantis ir dar vieną labai blogą tendenciją, kuri pastebima ne tik Lietuvoje, tačiau ir visoje Europoje – naudojimąsi mobiliaisiais telefonais prie vairo.

Kone 100 proc. informacijos apie situaciją keliuose vairuotojas gauna per akis.

„Anksčiau labiausiai buvo pabrėžiama, kad vairuojant negalima kalbėti telefonu, o dabar, mano akimis žvelgiant, kalbėjimas prie vairo telefonu jau nėra pati didžiausia blogybė. Vairuotojai prie vairo naršo internete, atrašinėja elektroninius laiškus ar bendrauja socialiniuose tinkluose. Kiekvienas turi suprasti, kad kone 100 proc. informacijos apie situaciją keliuose vairuotojas gauna per akis, tad net ir trumpam nuo kelio nukreiptas žvilgsnis gali kainuoti
labai daug“, – kalbėjo V.Milius.

Diržai ne tik priekyje

Dar vienas svarbus dalykas, kurio keliaujant automobiliu reikėtų nepamiršti – užsegtas saugos diržas. Jį privalu segėti ne tik priekyje sėdintiems, tačiau ir tiems, kurie sėdi ant užpakalinių automobilio sėdynių. „Eneos 1006 km“ lenktynes Palangoje šiemet laimėjęs Jonas Gelžinis teigia, kad saugos diržą prisisega visuomet – nepriklausomai nuo to, kokioje vietoje sėdi. Tą patį jis ragina padaryti ir kitus keleivius, kurie keliauja kartu. Vos tik žmogus įsitaiso už
lenktynininko nugaros jis įpareigoja jį prisisegti saugos diržu.

„Visiems pareiškiu, kad jei nenorite manęs pražudyti, užsisekite saugos diržą“, – pasakoja J.Gelžinis. Vyras stengiasi visus įtikinti, kad diržus segtis būtina, ir tvirtina, kad dabar jo artimoje aplinkoje jau nebeliko tai ignoruojančių žmonių.

„Juk niekada nežinai, kas nutiks kelyje – galbūt atlėks automobilis iš priekio. Jei už tavęs sėdintis keleivis bus neprisisegęs saugos diržu, ir iš tavo paties saugos diržo priekyje jau bus mažai naudos“, – įsitikinęs jis. J.Gelžinį šiek tiek liūdina faktas, kad vis dar atsiranda žmonių, kurie galvoja, kad segtis diržus sėdintiems antroje ar trečioje automobilio sėdynių eilėje yra kvailystė. Dar keisčiau – kai tokie žmonės bando apgauti naudojamas garsines perspėjimo sistemas. „Vis dėlto matau, kad tokių žmonių palaipsniui mažėja, o mąstymas keičiasi“, – gerų pokyčių įžiūrėjo sportininkas.

Jis atkreipė dėmesį, kad kol kas dar ne visi vairuotojai žino, kaip teisingai užsisegti saugos diržą. Lenktynininkas pamoko, kad tarp diržo ir kūno turėtų būti kuo mažesnis tarpas, o diržas gerai įtemptas, kad avarijos atveju vairuotoją ar keleivį tvirtai laikytų sėdynėje.

Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie
Susisiekimo ministerijos