Pernai geriausiu Europoje ir Lietuvoje komerciniu automobiliu išrinktas „Ford Transit“ įsitvirtino ir populiarumo lentelių viršūnėje. Vien per pirmąjį šių metų ketvirtį 20-yje Europos šalių buvo parduoti 70 646 įvairių modelių „Ford“ komercinių automobiliai – 42,4 proc. daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį.

Daugiau nei 60 tūkst. iš šio skaičiaus - „Ford Transit“ šeimos nariai. Būtent šio 50-metį švenčiančio modelio dėka „Ford“ rinkos dalis padidėjo dar 2,8 proc. ir JAV koncernas  šiuo metu užima net 13,3 proc. Europos komercinių automobilių rinkos.

„Ford of Europe“ nusprendė, kad tokia proga reikia ne sausos statistikos, o įdomių ir netikėtų faktų iš itin margos „Transit“ biografijos.

Vardas

„Transit“ protėviu laikomas mažos krovos sunkvežimis „Ford FK“, Vokietijos rinkoje pasirodęs 1953-aisiais. Nuo 1960 metų jis buvo vadinamas „Ford Taunus Transit“, tačiau tikrojo „Transit“ istorija prasidėjo 1965, kai koncernas sukūrė naują furgoną, turintį visus šiuolaikinio komercinio automobilio atributus. Modelis būtų vadinęsis tiesiog V serijos „Ford“, jei ne sero Williamo Batty noras pamatyti vieną iš paskutiniųjų bandomųjų versijų Didžiojoje Britanijoje. Iš Vokietijos automobilis į Jungtinę Karalystę atvyko su prikabinta etikete „Transit“ ir tai buvo vardas, kuriuo W.Batty iškart pakrikštijo furgoną. Europoje jis ir debiutavo kaip „Ford Transit“.  

Projektas „Raudonkepuraitė”

Visi reikšmingi ir slapti projektai turi savo pavadinimus. „Transit“ kūrusi garsių „Ford“ inžinierių grupė, savo projektą  pavadino garsios pasakos personažo vardu. Tiesa, Edo Baumgartnerio vadovaujamai komandai nereikėjo išgyventi susidūrimo su piktu vilku, o ir komandos narių karjerai „Raudonkepuraitė“ padarė labai teigiamą įtaką. 

Greičio bandymai

„Raudonkepuraitės“ komanda tuo metu dirbo „Ford“ Didžiosios Britanijos padalinio atsarginių dalių sandėliuose Pietų Okendono mieste, Esekso grafystėje. Čia „Ford“ turėjo nedidelę bandymų trasą, tikusią patikimumo bandymams, tačiau joje nebuvo galima atlikti ilgų važiavimų maksimaliam artimu greičiu. Todėl komandos nariai „Transit“ naktimis gainiojo priemiesčio keliais. Vietos policija greitai priprato prie pažeidėjų. Stabdydavo, bet tik tam, kad paklaustų, kaip sekasi bandymai.

Kaina

1965 metais pigiausia „Transit“ modifikacija, kurios keliamoji geba siekė 610 kg, kainavo 542 svarus sterlingų. Brangiausia – 15-vietis mikroautobusas – kainavo 997 svarus.

Patikimumas
Patikimumas tapo neatskiriamu „Transit“ charakterio bruožu nuo pat pirmųjų prekybos metų, todėl „Ford Transit“ greitai tapo mėgiama policijos, greitosios pagalbos, gelbėjimo ir apsaugos tarnybų transporto priemone. „Ford Transit“ taip pat tapo pupuliariausiu autobusiuku Peru, kur vienas maršrutas driekiasi daugiau nei 4000 metrų aukštyje Andų kalnuose, o roko muzikos aukso amžiuje „Transit“ tapo neatskiriama grupių gastrolių dalimi.

Vertybė

Profesorius Reyneris Banhamas 1970 metais pasiūlė „Ford Transit“ užkasti kaip civilizacijos artefaktą, kurį ateities archeologai ir antropologai galės įvertinti kaip 20 amžiaus gyvenimo būdo simbolį. 

Ekstremalūs „Transit“

1971 metais Brands Hečo lenktynių trasoje pasirodė pirmasis „Transit Supervan“. „Transit“ kėbulas buvo sumontuotas ant lenktyninio „Ford GT40“ važiuoklės ir varomas 5 litrų darbinio tūrio V8 variklio. Maksimalus greitis – 240 km/h.

1985 metais pasirodė „Transit Supervan II“. Važiuoklės donoras buvo lenktyninis „Ford C100“, „Transit“ buvo varomas 8 cilindrų „DFY Cosworth“ variklio. Pasiekė 280 km/h greitį Silverstouno trasoje.

1995 metais „Transit Supervan III“ gavo vieną naujausių grand prix „Ford Cosworth“ 3,5 litro darbinio tūrio variklį. Apie didžiausią greitį nepranešama. 

Tik statistika

1972 metais britų policija pavadino “Ford Transit” – „ieškomiausiu Britanijos mikroautobusu“, mat „Transit“ „dalyvavo“ net 95 proc. Didžiojoje Britanijoje užregistruotų bankų apiplėšimų.

Po sniegu

1985 metų spalį, Sevilijos provincijos gyventojas Juanas Garcia kalnų perėjoje pakliuvo į baisią sniego audrą. Jam teko palikti užpustytą „Ford Transit“ ir skubiai leistis žemyn su kartu vykusiais šeimos nariais. Garcia šeima išsigelbėjo, „Transit“ liko kalnuose po 5 metrų sniego sluoksniu. Praėjus 6 mėnesiams po nutikimo, Juanas Garcia rado „Transit“ gerokai aptirpusiame sniego pusnyje, atsikasė automobilį, užsivedė ir parvairavo namo.

Ralis

2000-ųjų pradžioje gimė „Ford World Rally Transit“. Anglies pluošto aptakai, saugos rėmas, anglies pluošto sportiniai krėslai, sportiniai saugos diržai, gaisro gesinimo ir ralyje naudojama „Pi System 2“ duomenų apdorojimo sistemų įranga. Variklis – deforsuotas 2,4 litro darbinio tūrio „Duratorq“ generuojantis 165 AG. Pakanka, kad lengvas komercinis automobilis 100 km/h greitį pasiektų per mažiau nei 8 sekundes. Dar - 210 km/h maksimalus greitis ir „Ford Martini World Rally“ spalvos.  

Skundas

„Transit“ savininkas Radekas Nemecas iš Pilzeno miesto Čekijoje vietos „Ford“ atstovybėje pasiskundė neveikiančia kilometrų skaičiuokle. Nuvažiavus 999 999 kilometrus, skaičiuoklė sustojo, nes skydelyje numatyti tik 6 skaitmenys. Atstovybėje problemą išsprendė pakeičiant visą odometrą, ir p. Nemecas patenkintas išvyko į Vokietiją. Pasirodė, kad tai buvo jau antrasis jo „Transit“, nuvažiavęs daugiau nei milijoną kilometrų.

Titulai

„Ford Transit“ yra 5 kartus laimėjęs geriausio metų komercinio automobilio titulą „International Van Of The Year“. 

50

“Ford Transit” šeima savo 50-ąjį jubiliejinį gimtadienį švęs šiemet, rugpjūčio 9 dieną – būtent tada, prieš penkias dešimtis metų, pirmas “Transit” nuriedėjo nuo konvejerio Lenglyje, Didžiojoje Britanijoje.