Grupė aktyvistų, susibūrusių į viešąją įstaigą "Demos" kritinės minties institutą, pristatė saugaus eismo studiją "Vizija nulis". Jos esmė – Skandinavijos šalių pavyzdžiu įteisinti valstybės ir visuomenės moralinius įsipareigojimus, kad nė vienas žmogus nebūtų sužalotas ar žūtų keliuose.

Statistika tebėra niūri

Praėjusiais metais Lietuvoje fiksuotas mažiausias žuvusiųjų keliuose skaičius per keturiasdešimt metų. Palyginti su 2007-aisiais, eismo įvykių skaičius pernai sumažėjo beveik ketvirtadaliu, žuvo 32,7 proc. mažiau žmonių. Nepaisant to, mūsų šalies avaringumo statistika vis dar yra viena niūriausių visoje Europoje, o tikimybė pakliūti į avariją gerokai didesnė nei bet kuriame kitame civilizuotame krašte.

"Demos" surinktoje studijoje akcentuojama, kad žūtis kelyje yra dažniausia 15–19 metų jaunimo mirties priežastis ir antra dažniausia 5–14 metų vaikų mirties priežastis. Didesnė tikimybė, kad vaikai žus po automobilio ratais, nei nuo maliarijos, meningito, ŽIV/AIDS, tuberkuliozės, leukemijos ar kitų pražūtingų ligų. Net 22,3 proc. kasmet pasaulyje mirštančių vaikų žūsta avarijose. Tai net dešimt kartų daugiau nei karuose. Tikimybė Lietuvoje vaikui žūti eismo įvykyje yra maždaug septynis kartus didesnė nei Švedijoje.

Tiek Lietuvos, tiek kitų besivystančių pasaulio šalių patirtis rodo, kad žūtis kelyje dabar yra devinta pagal dažnumą mirties priežastis, lenkianti tokias žmonijos istorijoje dažniausias mirties priežastis kaip karas, nusikaltimai, epidemijos, ligos.

Apie problemos mastą byloja skaičiai: dešimtadalis hospitalizuotų pacientų išsivysčiusiose ir daugelyje besivystančių šalių yra eismo įvykių aukos. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 2004 m. pasaulio šalių keliuose žuvo apie 1,3 mln. žmonių, 50 mln. buvo sužeista, daugelis jų – sunkiai. Avarijose patirti sužeidimai (dažniausios – galvos smegenų traumos) turi pasekmių visam tolesniam žmogaus gyvenimui.

PSO prognozuoja, kad po 10–15 metų žūtis kelyje bus viena iš trijų dažniausių priešlaikinės mirties priežasčių.

Siūloma keisti prioritetus

Pasak "Demos" dirbančio sociologo dr. Lino Eriksono, panaši padėtis išsivysčiusiose šalyse buvo apie 1970-uosius, kai vyko sparti kelių infrastruktūros plėtra, daugėjo automobilių ir kone proporcingai augo keliuose žuvusių ir sužeistų žmonių skaičius. Tačiau per 25 metus aukų skaičių pavyko sumažinti perpus, nepaisant sparčios motorizacijos ir kelių plėtros. L.Eriksono teigimu, Skandinavijos šalyse ypač stiprų teigiamą poveikį turėjo nauja saugaus eismo vizija, pavadinta "Vision Zero" ("vizija nulis" – angl.). Jos esmė: nė viena mirtis keliuose nėra toleruotina. Negalime kalbėti apie nelaimių skaičiaus mažinimą – reikia kalbėti apie tai, kad jų iš viso neturi kilti.

Pirmoji 1997-aisiais tokius siekius paskelbė Švedija. Vėliau jos patirtį perėmė ir kitos Skandinavijos, kai kurios kitos Europos šalys (Nyderlandai, Austrija, Jungtinė Karalystė). Šį pavasarį "Demos", pasibaigus pusmetį trukusiam bendradarbiavimui su Norvegijos nevyriausybinėmis organizacijomis ir kai kuriomis valdžios institucijomis, parengė lietuvišką "Vizijos nulis" versiją. Joje pateikiama padėties analizė, aptariami veiksniai ir siūlomos rekomendacijos, kaip siekti, kad artimoje ateityje (2010–2020 m.) vaikų žūčių kelyje sumažėtų 60 proc. (kaip rekomenduoja Europos transporto saugumo taryba), o dar vėliau – kristų iki nulio.

Pristatydamas pagrindinius vizijos principus L.Eriksonas akcentavo, kad pėstieji, riedutininkai, dviratininkai, velomobilininkai ir visų kitų nemechaninių transporto priemonių naudotojai yra labiausiai pažeidžiami eismo dalyviai, todėl jiems turi būti teikiama pirmenybė kelyje. Sociologas tikino, kad keliai turi būti pritaikyti vaikams pereiti, sudarant tokias pačias matomumo sąlygas, kaip ir suaugusiems pėstiesiems, ir maksimaliai užtikrinant šalia kelio esančių viešų erdvių saugumą mažiesiems eismo dalyviams. Mažesnio greičio ruožai turi būti numatyti prie gatvių, kurios veda šalia darželių-lopšelių, mokyklų, kultūros centrų ir kitų vaikų švietimo, lavinimo įstaigų ir valstybės išlaikomų laisvalaikio leidimo centrų. Mokyklų skiriami ir išlaikomi sankryžų sergėtojai turi budėti 1 valandą ryte ir 2 valandas po pietų prie visų sankryžų, esančių netoli mokyklų. Sankryžų sergėtojai turi teisę stabdyti eismą, net jei pereiti gatvę laukia tik vienas vaikas.

Atsakomybės dalybos

Nors absoliuti dauguma "Vizijos nulis" idėjų ir siūlymų yra sveikintini, kai kurie jos autorių teiginiai per pristatymą įplieskė ginčus. Pavyzdžiui, L.Eriksonas tikino, kad vaikai niekada negali būti kaltinami dėl įvykusios avarijos – tai vairuotojų atsakomybė.

"Lietuvoje iki šiol kaupiant nelaimių keliuose statistiką yra skaičiuojami įvykiai, atsiradę dėl vaikų neatsargumo ar vaikui primetamos kaltės. Maždaug 50 proc. atvejų, kai automobilis užvažiuoja ant pėsčiųjų ar dviratininkų, kaltė verčiama jiems. Šitokio požiūrio negali būti iš principo", – karščiavosi L.Eriksonas.

Tačiau klausiamas, kiek pėsčiųjų ar dviratininkų nukentėjo tamsiu paros metu, kiek tokių nelaimėlių turėjo atšvaitus ar šviesą atspindinčias liemenes, sociologas pasakyti negalėjo.

"Problema ne tai, kad kažkas neturi ar nenešioja atšvaito, o ta, kad nesutvarkyta kelių ir šaligatvių infrastruktūra, kad viešosios erdvės nesaugios, kad prasta eismo kontrolė", – įrodinėjo L.Eriksonas.

Sociologas nenorėjo sutikti su Kelių eismo taisyklių nuostatais, kad tiek pėstieji, tiek dviratininkai yra visaverčiai eismo dalyviai, todėl privalo prisiimti dalį atsakomybės ir pareigų.

"Demos" kritinės minties instituto direktorė Jolanta Bielskienė kolegos poziciją mėgino švelninti, atkreipdama dėmesį į skandinavų patirtį. Ji ragino norvegų pavyzdžiu kurti kelių eismo sistemas atsižvelgiant į galimas žmogiškas eismo dalyvių klaidas – mieguistumą prie vairo, dėmesio koncentracijos praradimą, vairavimo nuovargį ir pan.

"Mes neatmetame pėsčiųjų ar dviratininkų atsakomybės, tačiau derėtų įvertinti, kad visuomet bus nesuprantančių atšvaitų svarbos ar dėl kokių nors priežasčių jų neturinčių. Tokiu atveju padėti išvengti nelaimių gali tik įrengti šaligatviai, apšviesti tam tikri kelio ruožai ir panašiai", – tikino J.Bielskienė.

"Demos" direktorė siūlė skandinavų pavyzdžiu įkurti kelių auditą atliekančią tarnybą, kuri analizuotų eismo saugumo problemas ir teiktų siūlymus, kaip jas spręsti.

Be to, studijos autoriai ragino labiau detalizuoti ir išsamiau analizuoti vadinamųjų juodųjų kelio dėmių žemėlapius, jų pagrindu kurti konkrečias priemones užtikrinti saugiam eismui.

Racionalumo paieškos

Prieštaringų vertinimų sulaukė dar vienas "Demos" pristatytos "Vizijos nulis" teiginių, esą pernykštės kampanijos "STOP karui keliuose" retorika nepasiteisino, nes yra agresyvi, vizijos neturinti karo retorika.

Klausiami, kokios priemonės padėjo 2008-aisiais daugiau nei trečdaliu sumažinti žuvusiųjų keliuose skaičių, studijos autoriai teigė, kad nelaimių mažėjimą lėmė sugriežtinta vairuotojų atsakomybė.

Tačiau ar kuris nors vidutinis statistinis vairuotojas tiksliai žino, kokią baudą gautų, jei policininkai jį sulaikytų vieškeliu lekiantį 120 km/val. greičiu ar kitą rytą po audringo vakarėlio į alkoholio matuoklį pripūtęs 0,6 promilės? Ko gera, ne, nes protingi žmonės tiesiog nepatenka į tokias žeminamas situacijas.

"Žinoma, neneigiame praėjusiais metais inicijuotų visuomenės informavimo akcijų. Jos iš teisų atkreipė dėmesį į eismo saugumo problemas. Tačiau toliau reikalinga pozityvi, socialinių vertybių kaitą skatinanti integruota strategija ir konkretūs darbai", – sakė J.Bielskienė.