Eismo saugumo žurnalą pirmasis rengė Statys Arnašius, o nuo 1974-ųjų – Vytautas Kvietkauskas, kuris ir sugalvojo dabartinį LRT transliuojamos laidos pavadinimą. Apie laidos kaitą bei kelius, mašinas ir žmones LRT.lt kalbasi su laidos vedėju Valdu Vilūnu.

Laida skaičiuoja 70-uosius metus. Kiek laiko pats dirbate „Keliai. Mašinos. Žmonės“?

Su pertraukomis šioje laidoje dirbu 8–9 metus. Laidos iniciatorius buvo S. Arnašius, o viskas prasidėjo nuo dabar LRT Radijuje transliuojamos laidos „Sankryža“. Tuomet joje darbavosi jauni žurnalistai V. Kvietkauskas ir Virginijus Martišauskas. Didelį indėlį įnešė režisierė Nijolė Peteraitienė, žurnalistė Nijolė Steiblienė, Danguolė Kosčiuškevičiutė Rokuižienė, Evaldas Tamariūnas, Julius Juhcnevičius, Tadas Dambrauskas.

Pradėjus transliuoti laidą, Lietuvoje daugėjo automobilių. Tuomet buvo populiaru ginčytis, kuo „Žiguli“ geresnis už „Moskvičių“. Daugėjant automobilių, didėjo ir eismo įvykių skaičius. Visi suprato, kad reikia tokios laidos, kuri rodytų reportažus apie saugų eismą; apie tai, kaip važinėti saugiai ir neatsitrenkti vieniems į kitus. Manau, kad buvo sugalvotas labai taiklus pavadinimas, kuris nepasikeitė daugelį metų. „Keliai. Mašinos. Žmonės“ žmonėms pateikia naudingą ir vertingą informaciją, kuria žmonės gali pasinaudoti, ko nors išmokti. Pateikiame naudingos informacijos apie eismo sąlygas, naujus automobilius, tendencijas.

Kai kurie laidos atrasti personažai tapo tautos folkloro dalimi – prisiminkime garsųjį a.a. Juozuką, kurį pakalbino Skirmantas Pabedinskas. Kokių dar žmonių ar įvykių prisimenate, su kuriais susidūrėte daugelį metų rengdamas laidą?

Labiausiai įsimena, kai važiuoji per Lietuvą ir kokioje nors kaimo parduotuvėje sustojus nusipirkti mineralinio vandens ar kavos, prie tavęs prieina žmogus ir pasiūlo temą – tai pats geriausias įvertinimas. Žmonės galbūt nedrįsta parašyti el. laišką ar paskambinti, bet sutikę kalbasi, reaguoja į laidas, siūlo temas, pasako, kas jiems aktualu ir ką norėtų pamatyti. Grįžtamasis ryšys su žiūrovais yra labai svarbus ir reikalingas.

Su laida „Keliai. Mašinos. Žmonės“ bendradarbiavęs S. Pabedinskas surado Juozuką. S. Pabedinskas mokėdavo ir tebemoka pasikalbėti su paprastais žmonėmis. Istorija su Juozuku buvo nufilmuota kino juosta. Ta situacija buvo tokia žmogiška ir nuoširdi.

Kai kurie žiūrovai pasiteirauja, kodėl troleibusais nebevežiojame šaldytuvų. Per tiek metų buvo etapas, kai žurnalistai bandė daryti pokštus – tuomet, apie 2004-uosius, laidą rengė žurnalistai Tadas Jačiauskas ir Paulius Skučas. Jie dar buvo jauni studentai ir T. Jačiauskas darė eksperimentą, ar buitinė technika tilps į viešąjį transportą. Tuomet laidos rengėjų supratimas apie šią laidą buvo visiškai kitoks, jie norėjo kitaip pateikti laidą. Žmonės gerai prisimena tokius smagius reportažus – tuomet tai buvo neįprasta, to niekas kitas nedarė. Dabar daug dėmesio skiriame praktiniams patarimams, ką vairuotojai patys gali padaryti, suremontuoti. Žmonėms labai patinka tokie reportažai, kai ekspertai pamoko, jog nereikia kaskart važiuoti į garažą – kažką gali pasidaryti ir pats.

Kaip, bėgant metams, keitėsi laida ir jos koncepcija? Ar keliai, mašinos ir žmonės išliko svarbiausiomis ašimis?

Palyginti su kitomis tuometės Sąjungos respublikomis, mūsų keliai buvo labai geri. Automobilių parkas taip pat augo. „Aštuntukai“ turguje kainavo 16 tūkst. rublių. Tai buvo baisūs pinigai. Nepaisant to, žmonės buvo verslūs, ir automobilių nuolat daugėjo. Taip pat daugėjo ir spekuliantų, kurie pardavinėjo iš kažkur atvežtus naujus automobilius. Taigi plėtėsi ir privačių automobilių parkas, ir valdiško transporto. Sakau, kad mums svarbiausi žmonės – jie ir kelius tvarko, ir automobilius vairuoja.

Laida dėkinga ir geografiškai – čia nuolat keičiasi orai, turime keturis metų laikus.

Taip. Visuomet, kai nuvažiuoju kur nors, kur nėra išreikštų keturių metų laikų, galvoju, kaip smagu Lietuvoje. Vairuotojams, žinoma, tai ne visuomet patinka: kai šviečia saulė, skundžiamės, kad per karšta; kai pusto – kad per slidu. Bet nieko negalime pakeisti, todėl reikia prisitaikyti. Dėl to savo laidose sakome, kad rudenį reikia susitvarkyti žibintus, pasikeisti skysčius, išsivalyti stiklus, pasitikrinti padangų slėgį, stabdžius... Tai padarius, nebus baisus oras. Dažnai reportažai būna sezoniniai – nors ir kalbėjome apie tai praėjusiais metais, šiemet vėl reikia parodyti. Važinėju nuo 1983-ųjų, bet kiekvienas sezonas man yra kaip naujas, kaip einant į pirmą klasę – pirmas ruduo, žiema, plikledis... Žmonės neįvertina savo galimybių, meistriškumo – tuomet prasideda avarijos.

Turime kraupią avarijų statistiką Lietuvoje, čia siautėja „kelių ereliai“, įvyksta daug nelaimių keliuose. Mūsų visuomenė yra tokia, kurią reikia nuolat mokyti ir šviesti?

Manau, kad taip. Nurodinėjantis mokymas nelabai veikia, todėl ieškome formų viską pasakyti kitaip. Stengiamės kalbinti garsius žmones, lenktynininkus ar eismo specialistus, kurie pasako, kaip daryti geriau. Tai lyg ir nemokom, bet prašome žiūrovų, kad būtų atsargesni kelyje.

Dėl eismo nelaimių kaltas ir mūsų mentalitetas, blogas požiūris į vairavimą. Išvažiuoji į užsienį ir, atrodo, viskas pasikeičia. Net į Lenkiją įvažiavus pajunti, kad ten eismas daug ramesnis. Tačiau reikia pasidžiaugti, kad situacija Lietuvoje gerėja – nepaisant visų nelaimių, ramybės keliuose vis daugiau.

Kurioje šalyje jums vairuoti maloniausia?

Kai atvažiuoji į kitą aplinką, prie jos prisitaikai. Man patinka „paspausti iki dugno“ Vokietijoje, mėgstu vairuoti Italijoje, taip pat – Austrijoje. Pastarojoje šalyje netoleruojami greičio viršijimai – jei ženklas rodo, kad reikia važiuoti 90 km per valandą greičiu, tokiu geriau ir važiuok. Nesvarbu, ar automobilis yra pagamintas 1991-aisiais, ar 2016-aisiais, visi važiuoja 90 km per valandą greičiu. Ženklai pastatyti tam, kad valdytų eismą, o ne kad juos ignoruotum.

Kaip jaučiatės vairuodamas Vilniuje? Daugelis kitų mūsų šalies miestų vairuotojų pastebi, kad, atvažiavus į Vilnių, tenka mokytis vairuoti, nes eismo tempai čia – visai kitokie.

Vieša paslaptis, kad Vilniuje didesnėmis gatvėmis visi važiuoja 80 km per valandą ar greičiau. Tie, kurie nėra įpratę ar važiuoja lėčiau, patiria stresą ir jaučiasi nejaukiai, būna įsitempę ir nervingi. Didesnėse gatvėse greitį būtų galima ir sumažinti, nes tie, kurie išvažiuoja tik kartą ar kelis per savaitę į gatves, kraupsta nuo tokios situacijos, skambina mums ir jums, kad apie tai padarytume reportažą.

Man patinka važinėti Kaune, Klaipėdoje. Žinoma, visur pasitaiko chuliganų, kurie užkerta kelią, laksto... Vilniuje gal viskas būtų neblogai, bet „užmuša“ kamščiai – šią savaitę iš darbo važiavau 45 minutes, per jas spėjau perklausyti daugelio radijo stočių žinias.

Kodėl Vilniuje visi taip skuba, o kituose didmiesčiuose – Kaune ir Klaipėdoje – eismas ir tempas yra ramesnis?

Magistralinėse Vilniaus gatvėse greitis didesnis dėl kelių priežasčių – plačios, kelių eismo juostų gatvės, greitesnis gyvenimo tempas ir vairuotojai. Kai  tik eismo sąlygos leidžia, pastarieji nori greičiau nuvažiuoti. Vilkimasis tokiu atveju netoleruojamas.

Kaune eismas ramesnis, o pėstieji yra „karaliai“. Man atrodo, kad tempas Kaune yra lėtesnis, ir  kai žioplinėji ieškodamas reikalingos vietos, niekas nesinervina ir piktais žvilgsniais „nežaibuoja“. Klaipėdoje neteko patekti į spūstis, todėl uostamiestyje man pasirodė dar ramiau nei Kaune. Aišku, būna darbo žieduose, bet kur jų nebūna... Jei prie vairo sėdi gerai nusiteikęs, nesuirzęs, nepiktas, ir iš kitų tikiesi to paties. Tuomet atsitiktinis kvailys ar akiplėša iš vėžių neišmuša. Labiausiai visus „žudo“ eismo spūstys ir vis dar atsirandantys tvarkos bei padorumo nepaisantys gudručiai.

Kurio šalies miesto vairuotojai jums atrodo pavyzdingiausi?

Man tikrai miela važinėti Kaune – kartais į jį važiuoju be progos ar suvalgyti spurgų, pafotografuoti, pasivaikščioti. Tikrai mėgstu kelionę į Kauną. Pats esu kilęs iš Utenos – uteniškiai vairuoja daug ramiau, paprasčiau. Utenoje nėra jokių įtampų ir kamščių.

Kaip jūs manote, ar Lietuvoje baudos už kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimus yra adekvačios, ar jas reikėtų didinti?

Kai neįkliūvu, tai man ir neaktualu. Girdėjau, kad, jei žmogus viešai geria, tai iškart žino, kiek gaus baudos ir į tokį „baliuką“ iškart įskaičiuoja ir baudą. Nežinau, ar tokia sistema galioja ir eisme. Manau, kad ne. Tačiau nežinau, ar baudos ką nors reiškia tiems, kurie laksto ir įvažiuoja į stoteles. Man atrodo, kad baudos gal ir optimalios, tačiau kitas klausimas, kaip sekasi tas baudas išieškoti, kiek yra nubaudžiama ir surenkama baudų. Jeigu žmogus gautų 50 eurų ir iš tiesų juos sumokėtų už padarytą nusižengimą, būtų efektas. Dabar atsiranda visokie antstoliai, greitosios paskolos, vengimas atsakyti už padarytą nusižengimą... Tiesiog nėra atsakomybės, o baudos neišvengiamumas būtų didesnė nauda nei baudos dydis.

Ar jūs sugrąžintumėte baudos balų sistemą?

Gal ir sugrąžinčiau. Kažkada būdavo baudos talonai. Pamenu, kaip esu gavęs baudą Ukmergėje už greičio viršijimą – vėliau tikrai ramiai važinėjau. Būdavo tuomet trys skylutės ir atimdavo pažymėjimą.

Kada pasikeis, „atjaunės“ mūsų automobilių parkas?

Vidutinis automobilių amžius buvo 13 metų, dabar jis – 14,5. Džiaugiamasi, kad daugėja naujų automobilių pardavimai, bet antrinė rinka klesti, žmonės perka ir važinėja senais automobiliais. Anksčiau populiaru buvo pirkti automobilius už 400 litų, dabar – už 400-500 eurų, tačiau vis tiek perka pigiausius. Kai pasikeis supratimas ir žmonės pradės saugoti save, sveikatą gal kas ir pasikeis. Bet senumas tikrai tragiškas.

Kodėl mes labiausiai mėgstame vokiškus automobilius?

Vokiška kokybė... 1993–1994 m. į Lietuvą atveždavo labai nudėvėtus automobilius, kurie dažnai gesdavo, bet vokiška kokybė buvo dominuojantis veiksnys. Vėliau tapo populiaru rinktis japoniškus modelius, kurie mažiau genda, bet jų detalės yra brangios. Vokiečius reikia gerbti – jų inžinieriai, dizaineriai ir programuotojai yra kieti. Vokiečiai gali pasigirti geriausiais dyzeliniais varikliais lengviesiems automobiliams. BMW, Audi, Volkswagen dyzeliai yra tobuli, nepaisant visų skandalų – tą pripažįsta net amerikiečiai. Japonai tokių gerų dyzelių neturi, bent jau dabar. Vokiečiai aplenkė japonus, o dabar vokiečiams ant kulnų lipa korėjiečiai – Hyundai, KIA turi tikrai labai gerų automobilių modelių.

O ką vairuojate pats?

Kasdien važinėju „Honda Jazz“. Turiu originalų 1990-ųjų „VAZ 2108“, bet juo važinėju tik vasarą. Taip pat tenka išbandyti ir kitas transporto priemones: vilkikus, sunkvežimius, kitus automobilius.

Kokias įvardytumėte didžiausias eismo problemas Lietuvoje?

Nors eismo saugumo specialistai – tokie patys žmonės, vairuotojai, ir kažką pasiūlo ar padaro, vairuotojai viską interpretuoja savaip. Man buvo keistos didelės diskusijos dėl pakeistos eismo tvarkos poroje Vilniuje esančių žiedų. Daugelis nervinosi, nors iš tiesų padarė labai patogiai – žiede panaikino 3 juostą ir tik tas, kuris žiedu važiuoja nesusikaupęs, gali padaryti nesąmonę. Dažnai būna visa ko atmetimo reakcija, kai įvedama bet kokia naujovė eisme. Kažkada pradėjo statyti saugumo saleles, kurios taip pat kėlė susierzinimą. Viskas sugalvojama tvarką mylintiems žmonėms, bet jei nepaisai tvarkos, tuomet kyla problemų.

Taip pat erzina vairuotojų egoizmas, kai galvojama tik apie save. Būna žmonių, kurie savo automobilį pastato per tris vietas ir kitam nebelieka vietos. Jie nemąsto, kaip kitas žmogus išvažiuos iš kiemo. Anksčiau buvo kur kas mažiau vairuotojų, o dabar jų yra daug ir jais gali tapti bet kuris žmogus, taigi, dingo ir pagarba vairuotojo profesijai. Viskas atsiremia į elementarią pagarbą – kad atsisėdę prie vairo užmirštų stresą, nebūtų pikti ir su BMW nesistengtų parodyti savo galios. Ramesnis eismas – didesnis saugumas. Pastebiu, kad žmonės dažnai vairuoja lyg tarp kitko, atsijungę nuo aplinkos – kalba telefonu ar rašo žinutes, neskiria viso dėmesio vairavimui.

Ar jūs kada pagalvojate, ko galima tikėtis ateityje, kaip viskas keisis? Ar žmonės vis dar norės klasikinių automobilių, vertins mechanines pavarų dėžes ir mėgausis vairavimo malonumu?

Manau, kad visi istoriniai seni automobiliai, nesvarbu, kokiomis pavarų dėžėmis, labai populiarėja. Žmonės investuoja pinigus kaip į inžinerinius kūrinius, technikos paveldą. Žmonės vertina atsiminimus, nori automobilių, kurie kažkaip yra su tavimi susiję, galbūt kai būdamas mažas norėjai įsigyti kokį nors automobilį. Daugėja gerų senų automobilių ir senovinės technikos gerbėjų, restauratorių. Anksčiau šioje srityje buvo labai kieti latviai, o dabar nuo jų neatsiliekame ir mes. Sauliaus Karoso kolekcija – fantastiška, viena geriausių Europoje. Kasdieniame eisme, žinoma, perspektyva yra elektromobiliai, automatinės pavaros, automatinis valdymas. Kaip anksčiau kaimietis sėsdavo į arklio tempiamą vežimą ir sakydavo „No!“, ir užmigdavo, o arklys parveždavo namo, taip panašiai turėtų būti ir su automobiliais, kurie patys mus parveš namo ir nereikės vairuoti.

Kaip manote, kiek dar gyvuos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ ir kaip įsivaizduojate laidos tęsinį?

Manau, kad laida tikrai gyvuos, nes tokio pobūdžio laidų, skirtų vairuotojams, Lietuvoje yra tik trys. Visiems įdomu sužinoti apie eismą, nes jame dalyvaujame visi. Kai ateis autonominių automobilių, elektromobilių era, žmonėms bus įdomu išgirsti apie tai. Šioms transporto priemonėms perspektyvos yra pačios didžiausios. Japonai, atvažiavę į Lietuvą, sakė, kad pas mus elektromobiliai bus populiarūs tuomet, kai žmogus vienu įkrovimu nuvažiuos iš Vilniaus į Palangą.