Senovinė lietuvių alaus šventė Alutinis Vilniuje tradiciškai švenčiama alaus maratonu. Alaus ir sporto mėgėjai šiemet įsitraukė į „orientacinį“ bėgimą per 21 alaus barą. Maratono nugalėtojais pirmą kartą jo istorijoje tapo pora.

Skleidžia alaus kultūrą

„Alutinio Maratonas“ Vilniuje vyko jau šeštą kartą, Klaipėdoje – trečias, tikimasi, kad kitais metais bėgimai bus surengti Kaune ir dar keliuose Lietuvos miestuose.

„Alaus vartotojų, kurie tiesiog geria alų, yra daug, o alaus mėgėjas – žmogus, kuris žino, ką geria, išsirenka kokybišką produktą ir žino, kada sustoti. Mūsų renginio tikslas – supažindinti žmones su alaus kultūra, skleisti žinias apie Lietuvoje gaminamą alų, pristatyti naujas vietas, kur galima paragauti gero alaus. Paprastai į maratoną įtraukiame lietuvišką alų pristatančius barus, o šiemet prisijungė ir siūlantys gerą užsienietišką alų“, – „Vilniaus dienai“ pasakojo renginio organizatorius Vidmantas Laurinavičius.

„Alutinio Maratono 2013“ trasos, prasidedančios bare „Alaus namai“ ir besidriekiančios nuo Senamiesčio iki Žirmūnų, ilgis – apie 14 kilometrų. Ją greičiausi dalyviai, starto liniją kirtę 16 val., pasiekė po pusantros valandos. 

Nugalėtojui – šaldytuvas

Maratono esmė paprasta – nuo starto iki finišo visi dalyviai vadovaudamiesi žemėlapiu turi aplankyti kontrolinius punktus ir finišuoti. Kontroliniuose taškuose, kurie yra baruose alaus gerti nebus būtina, bet ir nedraudžiama. Tiesa, už tokias degustacijas minusuojamas bėgimo laikas teisėjų nustatytu minučių kiekiu.

Antrajame „Alutinio Maratono“ etape varžėsi 2 atstovai iš profesionalų, 4 iš vyrų ir 4 iš moterų grupių. Jiems reikėjo atsakyti į klausimus, susijusius su maratono punktais-barais. Maratono nugalėtojais pirmą kartą jo istorijoje tapo porelė – Laura Kirvelytė ir Remigijus Vasiliauskas. Daugiausia taškų surinkę dalyviai apdovanoti lietuvišku „Snaigės“ šaldytuvu.

Alus pilvo neaugina

„Alutinio Maratonu“ siekiama ir įrodyti, kad alaus mėgėjai „sportuoja“ ne tik su alaus bokalu prie televizoriaus, o dėl pūpsančio pilvo kaltinti reikia ne alų, o savo rajumą. „Alus turi mažiau kalorijų nei pienas ar vynas. Tiesa, kad aluje esantys mikroorganizmai labai skatina virškinimo sistemos veiklą, kelia apetitą, bet vadinamasis alaus pilvukas atsiranda tikrai ne nuo alaus, o nuo užkandos – riebaluose keptos duonos, kiaulės kojų, traškučių ir pan.“, – sakė V.Laurinavičius.

Anot jo, teiginiai, kad alkoholis ir sportas yra nesuderinami dalykai yra laužti iš piršto. „Neskatinu vartoti alkoholio, bet manau, kad visame kame svarbus yra saikas. Kraštutinimų būna ir sporte – bėgančius ar važiuojančius dviračiu žmones ištinka širdies smūgis. Kraštutinumas yra ir tuomet, kai alaus degustavimas virsta girtuokliavimu. To nepropaguojame. O alus ir sportas vienas kitam nemaišo“, – įsitikinęs „Alutinio Maratono“ rengėjas.

Apie Alutinio šventę

Ši alaus šventė būdavo švenčiama rugsėjo pabaigoje, tuomet, kai nuimamas derlius, oras atvėsta. Sakoma, kad nuo šios dienos jau nebegalima maudytis ežeruose ar upėse, gaudyti vėžių. Jau reikia padėti vasarines šiaudines skrybėles į šalį, susirasti žieminį galvos apdangalą.

Mūsų protėviai šiuo metu gamindavo pirmąjį alų iš miežių derliaus, todėl ši diena vadinama Alutinio švente. Alumi buvo vaišinami kaimynai ir giminės. Be to, jis buvo aukojamas ir dievams – juo aplaistomi (tarsi pašventinami) pirkios langai, durys. Alus buvo daromas ypatingas, vadinamas „trejų devynerių“. T.y., buvo imamos 9 saujos javų ir kiekviena sauja dar padalijama į tris dalis. Tuomet viskas atskirai iškuliama ir sumaišoma su miežiais. Kiekvienas šventės svečias buvo vaišinamas 9 kaušeliais tokio alaus. Senovėje alus buvo geriamas iš gyvulių ragų, ant kurių buvo išskutinėti elniai, paukščiai, žalčiai. Alus laikytas stebuklingu gėrimu, sugebančiu prakalbinti ir tylenius.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su Šv. Mato varduvėmis. Prieš Kristaus pašaukimą Matas dirbo muitininku - mokesčių surinkėju, todėl jo gebėjimas mesti pelningą darbą ir atsisakyti turtų, visus labai nustebino.