Mindaugo Paknio knygos „Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija“ pristatyme dalyvaus Eligijus Raila, Nerijus Šepetys, Vytautas Ališauskas ir knygos autorius.
Nemokamas renginys 17:30 val.
Pažaislio vienuolynas – vienas geriausiai išlikusių barokinių vienuolynų su puikia italų menininkų statyta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Jau nuo XVIII a. nuošaliai stovintį vienuolyną pastebėdavo keliautojai, o XIX a. jis patraukė ir meno istorikų dėmesį. Susidomėjimas Pažaisliu iki šiol ne mažėja, o tik didėja.
Knygoje pirmą kartą išsamiai pristatoma Pažaislio kamaldulių vienuolyno statybos istorija, aptariama kamaldulių vienuolija, mecenatų indėlis į statybas Pažaislyje, menininkų vykdyti darbai. Ypač daug dėmesio skiriama maždaug du dešimtmečius vykdytai puošybai marmuru, kuris buvo plukdomas į Pažaislį vandens keliu nuo marmuro laužyklų prie Krokuvos.
Kadaise fundatorius Kristupas Zigmantas Pacas nupirko Pažaislio kaimą, o kitoje Nemuno pusėje, itin vaizdingoje vietoje, ant kalno įkurdino vienuolius kamaldulius. Deja, Pažaislio kaimo nebėra. Jį, kaip ir daugelį kitų Nemuno slėnyje buvusių kaimų, užliejo Kauno marios. Anuomet iš toli pasitikdavęs Nemuno vagą, šiandien Pažaislio vienuolynas atsidūręs pačioje marių pakrantėje, netekęs dalies savo kalno ir miško lapijos. Tačiau net ir be didžios dalies gamtovaizdžio grožio, jis kaip koks švyturys stovi ir tyliai liudija buvusius vienuolius, užlietus kaimus, išsikėlusius gyventojus ir savo istoriją. Tą istoriją, kurios pradžia ir pasakojama šioje knygoje.
Paroda Trakų parapinė bažnyčia XV amžiuje
Paroda veikia nuo 11 iki 18 val. Suaugusiam: 10 Lt., turintiems pažymėjimą teisei į nuolaidą - 5 Lt.
Bažnytinio paveldo muziejuje veikia paroda-hipotezė, skirta pirmajam Trakų parapinės bažnyčios šimtmečiui. Ekspozicijoje pristatomos skaitmeninės pirmojo, apie 1419 metus pastatyto, ir antrojo, po 1497 metų perstatyto, bažnyčios pastatų rekonstrukcijos. Skaitmeninius projektus praplečia mūro fragmentai, archeologiniai radiniai iš 2008–2010 metų kasinėjimų bažnyčios presbiterijoje ir šventoriuje, taip pat su bažnyčios kaita siejami dailės kūriniai.
Paroda-hipoteze baigiamas Lietuvos mokslo tarybos remiamas Lituanistinių tyrimų ir sklaidos projektas „Trakų parapinė bažnyčia XV amžiuje: architektūros ir sienų tapybos rekonstrukcija“. Projekto vadovės ir parodos kuratorės, Vilniaus dailės akademijos docentės dr. Giedrės Mickūnaitės bizantinės sienų tapybos tyrimai Trakų bažnyčioje ne tik praplėtė ir pagilino žinias apie tokios tapybos sklaidą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir atskleidė anksčiau nežinotą bažnyčios architektūros kaitą. Gotikos architektūros ir bizantinės sienų tapybos, taigi katalikiškos ir stačiatikiškos tradicijų, jungtį bažnyčios pastate papildo, o iš dalies ir pranoksta, archeologiniai radiniai. XV amžiuje Trakų bažnyčios šventoriuje mirusieji laidoti su kiauniniais peiliais, į kapus dėti pinigėliai. Tuometės kultūros mišrumą neabejotinai liudija XV a. I pusės moters įkapės: bizantiniai auskarai, baltiškieji žiedai ir segė, auksuotos Vidurio Europos miestams būdingos sagos ir pagoniškas reliktas – peiliukas. Nors įkapių kaita rodo laipsnišką katalikybės įsitvirtinimą, stačiatikių tradicijai atstovauja kabutis su Pergalės kryžiumi ir graikišku įrašu „Jėzus Kristus nugali“, rastas XVII a. kape. Pergalės kryžius buvo nutapytas ant bažnyčios šiaurinės sienos, skirtos Paskutinio teismo kompozicijai, kurios ikonografinė rekonstrukcija taip pat pristatoma parodoje.
Paroda Šilkas ir auksas. Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė
Paroda veikia nuo 11 iki 18 val. Suaugusiam: 10 Lt., turintiems pažymėjimą teisei į nuolaidą - 5 Lt.
Parodą „Šilkas ir auksas. Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė“ sudaro trys dalys. Pirma parodos dalis, apimanti XV–XVII a. laikotarpį, pristato seniausius išlikusius Vilniaus katedros liturginius drabužius – patį svarbiausią ir vienintelį tokio dydžio Lietuvoje renesanso ir baroko audinių lobyną. Šventoms apeigoms skirtų liturginių drabužių istorija, ikonografija, ornamentų simbolika pristato katalikiškos liturgijos specifiką, Dangaus karalystės viziją, todėl liturginiai drabužiai buvo siuvami iš itin prabangių šilko, aukso ir sidabro siūlų audinių, jiems naudoti aksomas, altembasas ir brokatas, austi ir siuvinėti auksaspalviai ornamentai. Iš Vilniaus katedros inventorių žinome, kad šventovėje būta įspūdingai daug tekstilės dirbinių, vyravo itališki audiniai, aksomas, aksomo brokatas, auksaviršiai, sidabraviršiai audiniai. Tai karalių rūmų ir katedrų audiniai, išausti garsiausiuose to meto Italijos šilko audimo centruose.
Nuo XIII a. itališkos kilmės šilkiniai audiniai dominavo popiežių ir karalių rūmų inventoriuose. Netrukus Lukos, Venecijos, Florencijos, Genujos meistrai prabangiais audiniais aprūpino beveik visus Europos karališkuosius dvarus, o XV a. viduryje Venecija tapo svarbiausiu aksomo audimo centru. Venecijos dirbtuvėms priskiriamas ir seniausias parodoje eksponuojamas audinys, iš kurio pasiūta Sudervės bažnyčios kapos skraistė (XV a.). Parodoje demonstruojami ir dar trys prabangūs aksominiai, aukso ir sidabro siūlais siuvinėti arnotai, dovanoti Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai Smolensko vaivados Aleksandro Korvino Gosievskio sutuoktinės Ievos Pacaitės-Gosievskienės.
Nors XVII a. antroje pusėje Italijos miestai į Prancūziją ir visą Europą tebeeksportavo daug šilkinių audinių, vietinė aukštuomenė vis dažniau drabužiams rinkosi naujoviškus elegantiškus prancūziškus audinius. Tad Italijos audėjai kraustėsi į naujus Prancūzijos šilko gamybos centrus, kur jų patirtis ir meistriškumas tapo prancūzų šilko pramonės pagrindu. Todėl antra parodos dalis skirta žaismingajam rokokui ir prancūziškam šilko istorijos laikotarpiui, kurio šviesūs gėlėti audiniai XVIII amžiuje gausiai pripildė Lietuvos bažnyčias. Šilko sostine tampa Lionas, jame ir gimė prancūziškas stilius, atnešęs naujas spalvas ir beveik kas dešimtmetį besikeičiančius ornamentus: pradedant plokščiais, dekoratyviais, nėrinius primenančiais raštais ir baigiant tapybiškais, minkštais, erdvės, šviesos, judesio įspūdį kuriančiais vešlių augalų ornamentais. Vilniaus bažnyčiose išliko nemažai XVIII a. liturginių drabužių, pasiūtų iš prancūziškų audinių. Parodoje eksponuojamas ypač vertingas Rykantų rinkinys, Buivydžių, Eišiškių, Paberžės, Palūšės, Sudervės, Tabariškių, Turgelių, Vidiškių bažnyčių liturginė tekstilė.
Trečia parodos dalis pasakoja apie išskirtinį XVIII a. antros pusės vietinės tekstilės dirbinį – kontušines juostas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės austų šilkinių audinių palikimą. Šios juostos buvo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos bei sarmatiškosios ideologijos suformuoto bajoriško kontušinio kostiumo dalis. 1831 m. carinė administracija uždraudė dėvėti bajoro tautinę tapatybę išreiškiantį kontušą, o kartu ir ryšėti kontušines juostas. Daug jų buvo sunaikinta, kitos liko dvarų rinkiniuose. Bene didžiausia dalis juostų kaip šeimos relikvijos, kaip padėkos ženklai – votai buvo aukojamos bažnyčioms ir panaudojamos liturginiams drabužiams siūti. Ši parodos dalis apima tik vieną reiškinį, bet kalba apie ištisą epochą ir yra bene vienintelis daiktinis mūsų krašte gyvavusios šilkininkystės įrodymas.
Iš viso parodoje pristatoma daugiau nei penkiasdešimt liturginių drabužių iš Vilniaus ir kitų arkivyskupijos bažnyčių. Didžiausia dalis, trisdešimt parodos eksponatų, priklauso Vilniaus katedrai. Šia paroda užbaigiamas svarbus istorijos etapas – baigiamas sovietmečiu iš Vilniaus katedros į valstybinius muziejus patekusių bažnytinių vertybių grąžinimo procesas.
Adresas: Bažnytinio paveldo muziejus, Šv. Mykolo g. 9, Vilnius (Šv. Mykolo bažnyčia)
Naujausi komentarai