Greičiausiai Gerhardo Gundermanno (1955-1998 m.) vardas Lietuvoje daugeliui nėra girdėtas. Tai nieko stebėtino, nes šiandien jis nėra gerai žinomas net Vokietijos Vakaruose, nors Rytų Vokietijoje šio muzikanto dainos buvo labai populiarios.

Tai gan mįslinga asmenybė. Jis buvo idėjinis komunistas ir tokiu išliko visą gyvenimą, bet nepritarė partijos idėjoms, todėl įstojęs į partiją iš jos buvo pašalintas nepraėjus nė metams. Kaip bausmė, jam buvo paskirtas ekskavatorininko darbas anglių kasykloje, tačiau jis pats netrukus jį labai pamėgo ir neatsisakė jo net žlugus Rytų respublikai.

Taigi, tai buvo talentingas kūrėjas, kuris vakarais lipdavo ant scenos, o stebėti jo pasirodymo susirinkdavo pilnos salės, tačiau dienomis jis grįždavo dirbti to paties darbo, kaip ir anksčiau, mat manė, kad jei gyvens tik iš muzikos, ši praras autentiškumą. „Vien menas arba vien darbas man netinka – man reikia skirtingų visuomenės perspektyvų“, – yra sakęs G.Gunermannas.

Įdomu tai, kad griuvus Berlyno sienai, Gundermanno populiarumas tik išaugo, mat Vakarų Vokietijos žmonėms jis buvo tarsi raktas į supratimą, kuo gyveno ir ką jautė jų tautiečiai Rytuose komunistinio režimo laikotarpiu. Jis dainuoja apie gyvenimą ir mirtį, tačiau nevengia ir politinių temų, socialinės kritikos. Jis net buvo gavęs tokias pravardes kaip „Springsteenas iš Rytų“ arba „Anglių kasyklos Dylanas“.

Šios dvi profesijos tapo jo identiteto dalimi ir ne vieno manymu, kad darbo kasykloje praradimas prisidėjo prie ankstyvos jo mirties nuo insulto – Gerhardas Gundermannas mirė būdamas vos 43-ejų. Jam, kaip ir milijonams jo tautiečių rytuose šalies susivienijimas buvo ne tiek šventė, kiek vietoj neišpildytų pažadų apie laisvę ir klestėjimą gautas didžiulis nedarbas, saugumo nebuvimas ir itin niūrios nuotaikos. Būtent tai siekė atskleisti filmo režisierius.

„Tokius terminus, kaip „Rytų Vokietijos identitetas“ vartoju labai atsargiai, – viename iš interviu sakė filmo režisierius Andreas Dressenas, – niekad nenorėčiau grįžti į VDR laikus, tačiau tai nereiškia, kad jos idealai man svetimi. Gundermanno užrašuose yra tokia frazė: „Aš esu vienas iš pralaimėtojų. Stačiau už geriausią žirgą, bet jis nelaimėjo.“. Taip jautėsi daugybė žmonių Rytuose ir po VDR likvidavimo jie tapo kone visuomenės priešais. Suprantama, VDR netesėjo savo pažadų – nėra net kalbos apie tai, tačiau tai nereiškia, kad noras gyventi utopinėje, teisingoje šalyje buvo nepagrįstas. Šis filmas ir siekia atskleisti G.Gundermanno požiūrį ir supažindinti pasaulį su jo jautria muzika“.

Šis filmas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, įskaitant ir „Deutscher Filmpreis 2019“ prizus už geriausią scenografiją, geriausią scenarijų, geriausią vaidybinį filmą, geriausius kostiumus, geriausią pagrindinį vyro vaidmenį ir geriausią režisūrą.

„Gundermann“ lapkričio 5 dieną bus rodomas Druskininkų jaunimo užimtumo centre, lapkričio 7 d. – Anykščių menų inkubatoriuje, o lapkričio 26 d. – Vilniaus menų fabrike „Loftas“. Visi filmų seansai – nemokami, originalo kalba su angliškais arba lietuviškais subtitrais.Projektas „Muzika kine / Goethe svečiuose“ kviečia pažinti įtraukiantį ir visame pasaulyje įvertintą vokiečių kiną. Filmų seansus „Loftas“ ir Goethe‘s institutas organizuoja trijuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Druskininkuose ir Anykščiuose. Daugiau informacijos: http://www.menufabrikas.lt/ ir https://www.facebook.com/loftasvilnius/.