Šiaulietiško slengo prisodrinta istorija pasakoja apie fotografų gildijos užkulisius, detektyvu virtusias erotinio kadro paieškas ir vyriškos širdies klystkelius. Trumpas pasivaikščiojimas su knygos puslapius – su jos autoriumi R.Parafinavičiumi.

– Fotografai paprastai kalba vaizdais, ne žodžiais. Kodėl patyrusiam vaizdo meistrui taip reikėjo rašyti. Ir dar – romaną?

– Pirmoji mano perskaityta knyga vaikystėje buvo Alexandre'o Dumas „Trys muškietininkai“. Skaityti buvo užburiančiai įdomu, bet labai liūdino vieta, kur d‘Artanjano mylimoji ponia Bonasjė buvo nunuodyta. Todėl skaičiau vėl ir vėl tikėdamasis, kad jau šį kartą tai tikrai jos niekas nenunuodys. Skaitydamas septintą sykį supratau, kad ponią Bonasjė gali išgelbėti tik vienas žmogus – aš pats. Jei tapsiu rašytoju ir išsaugosiu šventą d‘Artanjano meilę.

Nusprendžiau mokytis rašyti, po fotografijos studijų įstojau į žurnalistiką. Ir tada suvokiau, kad rašytojas yra ne tas, kuris moka rašyti, o tas, kuris turi ką papasakoti. O ką gali papasakoti pustuštis popieriaus lapas?

Bet dabar jau prinokau. Nebeatsimenu, ar tikrai ponia Bonasjė buvo nunuodyta, todėl jos negelbėsiu – teguli ant Dumas sąžinės.

Neturiu labai aiškaus atsakymo, kodėl ėmiausi romano. Gal atėjo laikas išsikalbėti, gal pasivijo vaikystės troškimas... O gal tiesiog niekada nebuvau toli nuo rašymo – žurnalistiką pakeitė kitas žanras ir tiek.

– Romane meilės istorijos susipina su trileriu – kam skirta ši knyga?

– Vadovaujuosi nuojauta, kad pirmiausia pačiam turi būti įdomu tai, apie ką rašai – tik tada gali būti įdomu ir kitam. O man įdomu viskas: ir meilės istorijos, ir nuotykiai, ir detektyvai, ir gyvenimo prasmės paieškos. Gal todėl ir išėjo toks į vieno žanro rėmus netelpantis rašinys. Iš tiesų, juk pats gyvenimas neapsiriboja – nebūna vien meilė kasdieninė ar tik nesibaigiantys nuotykiai.

Smagu, nes gali išbandyti tai, ko realiame gyvenime neteko, aštresnių nuotykių susikurti ir pasijusti geresniu negu esi.

– Literatūrine sensacija tapo Rimanto Kmitos "Pietinia kronikas", kuriame veiksmas nukelia į Šiaulius. Sutapimas, kad jūsų istorijos pagrindinis veikėjas – Aleksas Pietinis?

– Kai pasirodė šis romanas, jau buvau parašęs dalį knygos, kai kurie veikėjai jau buvo gavę pavardes, kurias padiktavo Šiaulių vietovardžiai: broliai Bubiai, Zita Zoknienė, Aleksas Pietinis... Dar svarsčiau, o gal keisti herojaus pavardę, netgi pačio Rimanto Kmitos apie tai užklausiau, kadangi jis nuomonės šiuo klausimu neturėjo, nutariau taip ir palikti. Mano manymu, tokie žodžiai kaip "Šiauliai" ar "Pietinis" nėra saugomi autoriaus teisių. Šiauliečiams žodis Pietinis artimas, taip vadinamame rajone gyvena du trečdaliai miesto gyventojų... O dar nebuvo romanas pasirodęs, kai šiauliečių fotografų parodą pavadinome "Nevaryk ant Petinia".

– Kai kurie spalvingi „Fotografo“ veikėjai kalba tik šiaulietiškai. Jei ne „mankštelė“ su tokia kalba parašytu romanu „Pietinia kronikas“, ne vienas skaitytojas palaužytų liežuvį. Plunksna rašant slengu nelūžta?

– Šiaulietiškos tarmės knygoje nėra daug. Man ja rašyti nebuvo sunku, nes gimiau, užaugau ir gyvenu šiame mieste. Tad manau, jog tarmę perteikiau gana švariai. Šiaulietiškas slengas pamažu kinta, yra iškraipomas visokių šoumenų. Pastoviausia tarmė buvo sovietmečiu, kai gyvenome tarsi uždarame zoologijos sode. Vėliau ji ėmė artėti prie bendrinės lietuvių kalbos, o įvairūs tarmės parodijuotojai (net šiauliečiai) prikūrė visai nebūdingų tarčių. Kur kas sunkiau man sekėsi raštu perteikti rusakalbių akcentą. Tai buvo iššūkis.

– "Pietinia kronikas" pėdsakais Šiauliuose rengiamos ekskursijos, gal po "Fotografo" maršrute atsiras naujas objektas?

– Mano knygoje veiksmas vyksta Šiaulių centre, herojai neužklysta į Pietinį. Bet vienas ekskursijų vadovas knygą jau įsigijo, galbūt kažką sugalvos...

– Jūsų romane intriga užsimezga paaiškėjus, kad nesunaikintas prieš dvidešimtmetį įamžintas karštas kadras gali sugriauti į politikos viršūnę besiveržiančios moters karjerą. Jūs turite tokių juostelių, kurias verčiau saugote seife?

– Gal pradėjęs versti archyvus tokių ir rasčiau. Bet juk egzistuoja fotografo garbės kodeksas, jei pakenksi vienam, šimtas nebeateis pas tave, nes bus girdėję, jog pasielgei negarbingai.

– Užsiminėte, kad patiko sėsti prie kompiuterio ir valdyti herojų likimus.

– Smagu, nes gali išbandyti tai, ko realiame gyvenime neteko, aštresnių nuotykių susikurti ir pasijusti geresniu negu esi. Žurnalisto, fotografo darbas leido pažinti labai daug ir įvairių žmonių, visos tos patirtys padeda rašant. Ne vienas perskaitęs jau juokais priekaištavo, kad nerado to ar kito, vienos ar kitos situacijos, tikėjosi rasti sau artimų epizodų. Ta patirtis – terpė, į kurią gali įmesti herojus ir juos valdyti, kurti, keisti poelgius. Jei patiks ši knyga, galbūt bus ir kita.

– Kokių sulaukėte atsiliepimų – visi jums dar spaudžia ranką ar kažkas jau supyko supratęs, jog įkvėpė jūsų istoriją?

– Kol kas dar visi sveikinasi.... Ne vienas sakė, kad romaną labai greitai perskaitė, nes istorija tiesiog įtraukia ir nepaleidžia. Iš pradžių tai girdėdamas net nesmagiai jaučiausi: rašiau dvejus metus, o perskaito per porą dienų... Bet juk ir filmui tereikia pusantros valandos, o jį kelerius metus kuria didžiulis būrys.

Kas? Susitikimai su romano „Fotografas“ autoriumi R.Parafinavičiumi

Kur? Knygos.lt knygyne (Vilniaus 9, Vilniuje).

Kada? Lapkričio 30 d. 18 val.

Kas? knygos pristatymas tarptautinio fotožurnalistikos festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ dalyviams ir svečiams.

Kur? „Galerijoje 555” (viešbutis “eLoftHOTEL“, T. Ševčenkos g. 16F, Vilnius).

Kada? Lapkričio 30 d. 20 val.