Pačiu brangiausiu palikimu jai tapo bobutės skarelės, kurias ji įamžino drobėse. Pirmą kartą kūriniai eksponuojami gimtojo Kupiškio etnografijos muziejuje.
Sugrįžti į vaikystę galima prisiminimais, bet galima ir realiais darbais. Eglė į Kupiškį, kur gimė ir vėliau praleisdavo tik vasaras, grįžo su brangiausiu palikimu – bobutės skarelėmis – ir tikromis, ir įamžintomis kūriniuose.
„Buvo 2 spintos – viena senelio, kita močiutės. Kiekvienas turėjo po dėžutę, jos netgi dydžiais panašios, vienoj buvo skarelės, o kitoj paslaptinga dėžutė, niekada nežinojau, kas ten yra. Jis [senelis – red.] sekmadieniais dėžutę atsidarydavo, apsiskusdavo ir vėl uždarydavo“, – prisimena menininkė.
Nuo mažens mėgusi piešti, Eglė atkakliai siekė svajonės ir į tuometį Dailės institutą įstojo tik iš trečio karto. Prisimena, kaip baigusi mokslus ieškodama savo kelio keletą metų tapė užsidariusi dirbtuvėse. Stebuklinga močiutės dėžutė, anot Eglės, gulėjo uždaryta galvoje tarsi kokiame stalčiuje ir tik prieš keletą metų sustabdytas vaikystės laikas išsiveržė kūryboje.
Naujausi komentarai