Reta ir vertinga

Lietuvoje XVII a. pirmoje pusėje iš sidabro sukurta graviruota, paauksuota, 28 cm aukščio, beveik 0,5 kg sverianti komuninė – retas egzempliorius. „Iki XVII a. vidurio auksakalių sukurtos vertybės Lietuvoje labai retos dėl Maskvos invazijos, grobimų ir sunaikinimų, – sako Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių skyriaus vadovas Dalius Avižinis. – Šis Renesanso ir gimstančio Baroko elementų turintis meno kūrinys yra išlaikęs ir blėstančios Gotikos bruožų – tai būdinga to meto Lietuvos auksakalystei."

Eksperto teigimu, komuninę būtų galima priskirti prie seniausių mūsų krašte išlikusių liturginių indų, o pėdoje išgraviruoti herbai primena apie XVI–XVII a. gyvenusius asmenis, indas yra ir svarbus istorinis šaltinis.

Istorinių vertybių specialistai, menotyrininkai, apžiūrėję liturginį indą, tvirtina: jis nepaprastai vertingas tiek meniniu, tiek tipologiniu požiūriu, nes tokios formos analogų Lietuvoje neaptikta. O rinkoje pasirodžiusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų relikvija – itin retas atvejis. Tad Valdovų rūmų muziejus iki šiol neturėjo nė vienos komuninės.

D. Avižinio nuotr.

Mecenatystės simbolis

Ant liturginės komuninės pėdos yra iškalti herbai su inicialais. Vienoje pusėje – kunigaikščių Masalskių giminės herbas su inicialais „A M“, priklausiusiais LDK valstybininkui, Kauno maršalkai (nuo 1617 m.), Josvainių seniūnui (nuo 1625 m.), Dorpato (1627–1631 m.), Smolensko (1631–1638 m.) kaštelionui ir Minsko vaivadai (1638–1643 m.) Aleksandrui Masalskiui.

Kitoje pusėje pavaizduotas herbas „Vanagas“ su inicialais „A I“ priklausė Lietuvos didžiojo raštininko, Stepono Batoro sekretoriaus Mikalojaus Jasinskio dukteriai Apolonijai Jasinskytei.

Šie herbai primena XVII a. Masalskių šeimos istoriją: A. Masalskis buvo vedęs Mikalojaus Jasinskio dukterį Apoloniją Jasinskytę. Didikas su žmona 1618 m. suteikė stambią fundaciją Kauno bernardinių vienuolyno statyboms, 1626 m. fundavo Rietavo, 1639 m. – Veiviržėnų bažnyčią, 1625–1634 m. pastatė mūrinę Švč. Trejybės bažnyčią, joje vėliau ir buvo palaidotas.

Tiesa, šiuo įspūdingu liturginių pastatų fundacijų skaičiumi A.  Masalskio veikla nesibaigia. 1596 m. jis paveldėjo Zapyškio (tuomet dar vadintą Panemunės) dvarą, kurį tėvas Grigalius Masalskis nupirko iš Andriaus Sapiegos. Šiose valdose sūnus pastatė Jadagonių koplyčią, o po kelių dešimtmečių, 1632 m. liepos 23 d., fundavo Zapyškio bažnyčią.

Menotyrininkai, tyrę galimą liturginio indo istoriją, spėja, kad aprašyta komuninė buvo dovanota būtent šiai Zapyškio bažnyčiai.

Papildys muziejaus lobyną

Dvasininkas, istorikas Jonas Totoraitis XX a. pradžioje yra minėjęs, kad Zapyškyje tebėra išlikusi Masalskių dovanota monstrancija. Deja, vėliau ji dingo. Todėl į Valdovų rūmų muziejų patekusi komuninė – vienintelė išlikusi žinoma Masalskių Zapyškio bažnyčiai skirta dovana.

Tokios formos analogų Lietuvoje neaptikta. O rinkoje pasirodžiusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų relikvija – ypač retas atvejis.

Pati komuninė XX a. dar buvo aptikta Braziūkų parapijoje, Paluobių bažnyčioje. Tada liturginio meno tyrėjai teigė, kad bažnyčiai ji galėjo būti perduota XX a., prieškario metais, kai Paluobiuose kūrėsi naujoji Braziūkų parapija. Specialistai rašė, kad Paluobių bažnyčioje esanti sena meniška komuninė yra ypač retas Lietuvos sakralinės auksakalystės kūrinys, vaizdžiai iliustruojantis Lietuvos, taip pat Lenkijos sakralinės auksakalystės raidą XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Išskirtinis Renesanso auksakalių Lietuvoje bruožas – liturginiai indai vis dar buvo komponuojami laikantis senųjų Gotikos tradicijų.

Panašių liturginių indų Lietuvoje išliko labai nedaug, o Paluobiuose esančią komuninę ankstesni tyrėjai siūlė priskirti prie seniausių mūsų krašte išlikusių šios paskirties liturginių indų. Be to, komuninės pėdoje matomi Masalskių ir Jasinskių giminių herbai įvardyti papildomos informacijos apie XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje gyvenusius asmenis teikiančiais šaltiniais, o pats indas vertintas kaip nepaprastai vertingas tiek meniniu, tiek tipologiniu požiūriu – tokios formos analogų Lietuvoje neaptikta.

Ši išskirtinė lituanistinė XVII a. pradžios vertybė praturtino Valdovų rūmų muziejaus rinkinius. Restauruota komuninė bus eksponuojama nuolatinėje Valdovų lobyno ekspozicijoje prie kitų auksakalystės dirbinių. Lobyno rinkinys Valdovų rūmų muziejuje tik pradėtas formuoti, tad ši komuninė muziejui yra labai aktuali lituanistinė vertybė, tokių labai retai pasitaiko rinkoje. Lėšų liturginiam indui įsigyti skyrė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.