Vykdydama projektą menininkė teiravosi jaunų žmonių apie namų spintose išlikusius senelių drabužius, aprangos detales bei aksesuarus. Anūkai buvo fotografuojami apsirengę savo senelių rūbais, o tais atvejais, jei nebuvo išlikę drabužių – su kitomis medžiagomis staltiesėmis ar lovatiesėmis. Daugelis fotografijų herojų yra basi, nes retas kuris iš fotografijų herojų turi išlikusius senelių batus arba jų dydis netinkamas.

Atkreipiamas dėmesys ir į aplinką, nes buvo fotografuojama prie anūkų arba senelių buvusių ar esamų namų durų. J. Christauskaitės teigimu, tai buvo sąmoningas pasirinkimas, nes namo įėjimas asocijuojasi su giminės fotografavimosi tradicija. Menininkės šeimoje buvo įprasta prieš išvykstant po viešnagės pas senelius nusifotografuoti prie namų durų, nes ten yra laukimo, pasisveikinimo ir atsisveikinimo vieta.

Projektui buvo fotografuojama juostiniais fotoaparatais „Liubitel“ ir „Yashica 124G“. Pasirinkusi seną techniką J. Christauskaitė norėjo dar kartą pabrėžti tradicijos, palikimo tęstinumo svarbą ir taip pat pasijusti „fotografo iš praeities batuose“ – juk juostinis fotoaparatas reikalauja apgalvoti kiekvieną kadrą.

Šis jautrus projektas gali būti suprantamas ir vertinamas keliais skirtingais požiūriais. Žvelgiant bendrai, regime pasakojimą apie kartų tęstinumą. Daliai projekto dalyvių rengtis senelių rūbais teko pirmą kartą, vieniems tai atrodė natūralu ir linksma, kitiems – rimtas išbandymas. Kaip pasakoja pati menininkė, kiekvieną kartą apsivilkę senelių rūbais, jauni žmonės šiek tiek pasikeisdavo. Jų emocijos – nejaukumas, švelnumas ar pasididžiavimas – regimas ir fotografijose. Menininkė nesistengė dirbtinai keisti atmosferos, leisdama herojams būti tokiais, kokiais jie nori būti.

Taip pat fotografijose natūraliai skleidžiasi ir socialinių sluoksnių panorama – nuo pačių rankomis megztų rūbų iki pagal užsakymą pasiūtų šilkinių suknelių, nuo dailių kostiumų iki grubių darbinių rūbų. Ir visa tai vilki įvairiausių tipažų jauni žmonės: mieste ar kaime gyvenantys menininkai, biuro darbuotojai ar dar neapsisprendę kuo bus. Kas yra kas šio projekto fotografijose, žiūrovams taip ir liks paslaptimi. Žinodama šių žmonių ir jų senelių istorijas, J. Christauskaitė nusprendė jų neviešinti, tarsi skatindama žiūrovus atidžiau žiūrėti į fotografijas ir viską atspėti patiems. Toks sprendimas kiek sumažina dokumentiškumo lygį, tačiau palieka meniniam projektui tinkančios intrigos ir galimybės ieškoti bei atrasti patiems.

Ir galiausiai – šis projektas bus įdomus besidomintiems gatvės mada. Jaunų žmonių vilkimi dėvėti ir seni rūbai keistai dera su šiuolaikiškomis šukuosenomis ir veido bruožais. Nesuprasi, kas kurį intensyviau keičia: ar rūbas – žmogų, ar žmogus – rūbą. Šios fotografijos – proga apmąstyti rūbo svarbą, mados kaitą, o kartais tiesiog nustebti išvydus netikėtai įdomų derinį.

Paroda pristatoma rugpjūčio 25 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje.