Vis atkeliauja ir atkeliauja

„Tiesą sakant, net nepamenu, kodėl, bet kartą nuo savo būsimo vyro Ričardo gavau dovanų katino statulėlę, po kurio laiko – dar vieną. Tada kažkas į užsienį nuvažiavo ir nusprendė, kad reikia man dovanų katiną nupirkti. Kažkaip pradėjo tie katinai namie kauptis. Vėliau visi, kas kur išvykdavo, ėmė tuos katinus vežti, o ir pati pradėjau domėtis, kur kokį įdomesnį galima rasti, ypač per karantiną – tai koks vienas aukcionas, tai kitas“, – katinų kolekcijos istoriją pasakoja Rita.

Dovanotų katinų kolekcijoje nemažai. Moteris prisimena, kad vienas draugas jai iš dramblio kaulo pagamintą katiną atvežė – laimei, pirkimo dokumentus turėjo, nes Nepale vos muitininkams neįkliuvo. Daug keliaujanti draugė iš kiekvienos šalies jei ne katino statulėlę, tai bent kokį raktų pakabuką su katinu būtinai parveža. Vienas draugas jau ne kartą iš pažįstamų parvežęs katiną, nes, jo manymu, to katino vieta čia. Draugai sako kitaip negalintys – pamato kokį įdomesnį katiną ir jau žino, kam jį reikia nupirkti. Draugų draugai, pažįstami, kolegos vis kokį kačiuką jai vienas per kitą perduoda. Būna net nepažįstamų žmonių, kurie, feisbuke pamatę jos katinų kolekciją, savo katinų skulptūrėles kolekcininkei atsiunčia, nes nusprendžia, kad būtent kolekcijoje jų vieta.

Aš net tikslaus skaičiaus jų negaliu pasakyti, nors gal tris kartus mėginau skaičiuoti – vis skaičių pametu, ties 1,5 tūkst. mano skaičiavimas baigiasi.

Rita juokiasi, kad vienintelis kolekcijos nemylėtojas – jos vyresnysis sūnus Mangirdas, kuris mamą kaupike vadina. Kažkada taip ir pasakė: „Gyvenime niekur jokia proga tau katės nepirksiu.“ Tačiau iš povestuvinės kelionės atvežė papuošalą katės motyvais – matyt, marti rankas prikišo.

„Taip tie katinai namuose ir kaupiasi. Aš net tikslaus skaičiaus jų negaliu pasakyti, mėginau skaičiuoti gal tris kartus – vis skaičių pametu, ties 1,5 tūkst. mano skaičiavimas baigiasi. Sudėtinga, nes ne visi lentynose stovi – nemažai jų dėžėse saugomi, vietos trūksta. Tačiau katinai vis keliauja ir keliauja“,  –  sako pašnekovė.

Ieško išskirtinių

Kolekcininkės prioritetas  –  statulėlės, bet turi kelis širdžiai artimus paveikslus su katinais. Dar kažkaip į namus atkeliavo dešimt lėkštučių su katėmis. Visokių smulkmenų, tarkime, atvirukų, kalendoriukų, magnetukų ar dar kažko panašaus ji nekolekcionuoja. Net dovanų gauti puodeliai su katinais keliauja į virtuvę, o jos namuose atsidūręs pliušinis katinas „dirba“ kaip balkono durų laikiklis.

Labiausiai Ritai prie širdies – medinės katės. Net jei kažkas pasiūlo nusipirkti tokią, kokią ji jau turi, – atsisakyti negali.

Jauku: labiausiai Ritai prie širdies medinės katės. Net jei kažkas pasiūlo nusipirkti tokią, kokią ji jau turi, – medinės atsisakyti negali.

Pačios mieliausios statulėlės įsikūrusios miegamajame ir aplink televizorių. Už stiklo įkurdintos brangios – antikvarinės ir menininkės De Rosos keraminis kačiukas, dekoruotas platina ir auksu. Dar yra keli kitų dizainerių, kurie kuria statulėles su katėmis, darbai. Jie brangūs, bet labai jau norėjosi turėti, tad vieną kitą įsigijusi. Tai Austrijos menininkės Rosinos Wachmeister nestandartiniai spalvoti, smailomis ausytėmis katinukai, dizainerės iš Pietų Amerikos Amy Lacombe išskirtiniai rankų darbo katinukai – skirtingų formų, spalvoti, visų ūsai lankstūs, baigiasi keraminiais burbuliukais.

Kitokie: dėmesį traukia Austrijos menininkės Rosinos Wachmeister nestandartiniai spalvoti, smailomis ausytėmis katinukai.

„Taip, investuota yra nemažai, tačiau net brangios statulėlės nėra tokios širdžiai mielos kaip medinukai“, – prisipažįsta Rita.

Ji pasakoja kasmet važiuojanti į Kaziuko mugę ir ieškanti vienetinių gaminių, kuriais galėtų papildyti savo kolekciją – jau žino, pas kuriuos menininkus gali tokių rasti, nes tų, kuriuos štampuoja, net jeigu jie ir gražūs, pilna visur.

Tik vienas katinas iš visos jos kolekcijos turi vardą – Vincas. „Aš jį pamačiau mugėje Šventojoje, kur su vyru buvome nuvažiavę su reikalais. Į akį krito katinas, kurį pardavinėjo keramikė iš Kauno, bet jo kaina buvo didelė – daugiau negu 100 eurų. Pas ją tris kartus grįžau. Tada vyras ir sako: „Žinokite, ji čia stovės iki nakties...“ Galiausiai suderėjome, man kainą beveik per pusę nuleido. Negana to, neturėjau grynųjų, tai šalia prekiavusi moteris paskolino, paskui juos į sąskaitą jai pervedžiau. Dabar Vincas stovi mano miegamajame. Kodėl Vincas? Net nežinau – tiesiog“.

Ne kaupti, o džiaugtis

„Pastaruoju metu vyrui pažadėjau katinų nepirkti, nes esame suplanavę didelį pirkinį, bet kai koks krinta į akį, tai be to katino jau niekaip, – šypsosi pašnekovė. – Galėčiau Ričardui ir nesakyti, nes jis vis tiek nepastebi, ar jų daugiau, ar mažiau. Tačiau vis prisipažįstu, sakau – nesusilaikiau. Jis nepyksta.“

Belgijoje dirbantis sutuoktinis ir pats kolekciją nuolat papildo, sako, kad negali grįžti namo ir neparvežti savo katinėliui katuko. Paieško jų tai sendaikčiuose, tai šiaip kur pamatęs įdomesnį nuperka. Vieną kartą parvežė net tris – pasakojo, pastebėjęs labai gražius vitrinoje ir nusprendęs, kad reikia juos nupirkti. Tačiau paaiškėjo, kad vitrina – gėlių parduotuvėlės, kačiukai ten – tik dekoracija. Tačiau zirzė, zirzė ir jam pardavė.

„Dabar apstojau su tais pirkimais – nebent dovanų atkeliauja, bet kiekvieno visada labai laukiu, – sako kolekcininkė. – Per karantiną graudu buvo, kai niekas niekur nevažiavo. Vasarą jau sulaukdavau atkeliaujant tai iš vienos, tai iš kitos vietos. Kai mamai šiemet pasakiau, kad nereikia man vežti katino, tai sakė galvojusi, kad infarktas ištiks: kaip taip gali būti. Tačiau nenoriu dėti jų į dėžę – noriu jais džiaugtis.“

Ypatingas: tik vienas katinas iš visos jos kolekcijos turi vardą – Vincas.

Moteris teigia kiekvieną savo kolekcijos katiną žinanti ir prisimenanti, iš kur ir kaip jis atkeliavo į namus, kiekvieną nori pačiupinėti, paglostyti. Tad dabar liūdna, kad trūksta vietos visus juos išdėlioti.

„Dabar labiausiai širdį skauda dėl tų, kurie dėžėse. Tad tikrai labai stipriai save riboju, nedalyvauju jokiuose aukcionuose ne dėl finansų trūkumo, bet todėl, kad noriu visus savo katinus matyti ir jais džiaugtis“, – sako Rita.

Tiesa, rūpesčių su tais kolekcijos katinais yra ir daugiau – nusėda dulkės ir su šluotele nenuvalysi, kiekvieną tenka paimti į rankas ir su skudurėliu ar servetėle nušluostyti. Tad, kai ateina laikas generaliniam namų tvarkymui, vien katinams tenka dvi ar tris dienas skirti. Tačiau malonumas jais džiaugtis atperka vargus.

Pritampa visi

Rita savo sūnums yra pasakiusi: kai ji mirs, iš jos katyčių kiekvienas gali išsirinkti po vieną, o kitus reikia supakuoti ir nuvežti į Šiaulių katinų muziejų. Kad vyresnėlis jos valią įvykdys, neabejoja, bet mažasis Raigardas, kuriam dabar 18 metų, – nežinia. Patinka jam šis mamos hobis. Jei kuris katukas nukrenta ar siuntinys blogai supakuotas atkeliauja ir kokia dalis būna nuskilusi, nulūžusi – jis pagydo.

Jei mama ką nusiperka į kolekciją ir siuntinys atkeliauja, kai jos nėra namie, malonumą išpakuoti praranda. Tačiau bent jau lieka malonumas ieškoti vietos, kur jį pastatyti, prie kurių eksponatų pritaps naujasis. Pritampa net ir tie, kuriuos, pavyzdžiui, po aukciono rengėjas jai padovanoja, nes niekas nepirko.

„Pas mane ir gyvos katės visada būdavo priglaustinukės, niekam nereikalingos. Net ir dabar tokia mūsų namuose gyvena – iš lauko, bet su charakteriu“, – sako pašnekovė.

Rita pasakoja, jei kiek ilgiau jos kolekcija nepapildoma, ją aplanko liūdesys. Vyras tada sako: „Jau mano katinėlis liūdi – reikia katuką pirkti.“ Nuotaika kolekciją papildžius – iškart kita. Tik tada pradeda jausti graužatį, kad perka tik sau, nes jos vyras alaus bokalus kolekcionuoja. Tada ieško vyrui kokio išskirtinio bokalo, kad kažkaip tą kaltę išpirktų, bent jau prieš save.

Ar kolekcininkai išties šiek tiek pamišę? „Žinokite, ir ne šiek tiek, – juokiasi kolekcininkė. – Nesu iš tų žmonių, kuriems reikėtų turėti daug daiktų, bet tos katės... Jos kažkaip užkabino. Gal todėl, kad katės iš esmės ypatingos. Namuose auginame ir katę, ir šunį. Bet šunys – na, nežinau, jie tokie atsidavę, dėl šeimininko padarys viską. Katės man labiau patinka, jų charakteris kitoks, gyvena pačios sau. Kaip ir statulėlės – atrodo, dvi labai panašios, forma ta pati, bet skirtingai nudažytos – ir jau kitas charakteris.“