Parodoje pristatomi Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno, Jono Daniliausko, Galiaus Kličiaus, Lino Gelumbausko ir Linos Zareckaitės darbai. Apie pusę parodos ekspozicijos užimantys šių metų mugei pasiūlyti, bet nepriimti G. Kličiaus ir L. Zareckaitės kūriniai, taip pat kitų autorių kūryba, nors ir rodyta ankstesnėse mugėse, bet išsiskyrusi ten vyravusiame postmoderniame kontekste, nepritampanti prie šiandienės meno politikos. 

Galerijos savininkas Rimantas Smetona nepanoro taikytis prie mugės arbitrų keliamų kriterijų ir keisti savo galerijos įvaizdžio, kuriamo minėtų autorių, tad rengia alternatyvią parodą „Pylimo“ galerijos erdvėse. Pats alternatyvos principas, skatinantis dinamiškesnį kultūros procesą, R.Smetonos įsitikinimu, yra gyvybiškai reikalingas.

Prieš pusantro šimtmečio Paryžiuje surengta Nepriimtųjų į oficialųjį saloną paroda sukėlė tikrą meno revoliuciją. Į objektyvumą pretenduojantys meno projektai jau seniai išnyko iš parodų salių, o susiskaldęs ir išsibarstęs parodinis gyvenimas nebeatspindi tikrosios meno situacijos. Stambieji meno renginiai proteguoja tam tikras prioritetinėmis laikomas sritis, dažniausiai pasirenkamas pagal taikomas technologijas ir kūrybos priemones ir iš esmės atskleidžia ne tiek meno, kiek šiuolaikinio mokslo pažangą. Tradiciniai menai lieka nuošalėje, nes laikomi nepakankamai šiuolaikiškais ir neaktualiais.

O kokie yra meno šiuolaikiškumo kriterijai ir kas juos nustato? Ar nepersistengiama klasifikuojant ir brėžiant ribas? Jau įpratome kasdien girdėti apie „tapybos mirtį“, nors Vakaruose šios kalbos prasidėjo dar praėjusio šimtmečio 7-ajame dešimtmetyje, o nuo 1980-ųjų nuolat atgyja. Nepaisant to, tapyba išlieka viena svarbiausių meno formų, tebefigūruoja įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, mugėse ir prestižiniuose aukcionuose.

Parodos rengėjai neabejoja, kad tikrąją meno kūrinių vertę gali nustatyti tik žiūrovų širdys ir visagalis laikas bei kartu kviečia įvertinti tai, ką turime.

Paroda veiks iki birželio 25 d.