Iš tautos palikimo

Dailininkų, kurių darbai pristatomi parodoje, kūrinių yra įsigiję Lietuvos muziejai bei privatūs kolekcionieriai. Kiekvienas eksponuojamas paveikslas, piešinys, grafikos kūrinys, asambliažas yra ne tik meno vertybė, tačiau ir istorijos dalis, atskleidžianti lietuvių dailės tradicijas, jų kismą. Todėl apžiūrint šią parodą, žiūrovą aplanko jausmas, tarsi jis vaikščiotų muziejuje – dvejose salėse ir ekspozicinėse galerijos koridoriaus erdvėse eksponuojama paroda gana plačiai pristato XX a. Lietuvos dailės lauką.

Greta kiekvieno menininko kūrinių yra pateikiami aprašai, kuriuose glaustai pasakojama autoriaus biografija, išskiriami žymiausi jo sukurti darbai, apibūdinama kūrybos koncepcija. Tai suteikia galimybę žiūrovui atrasti kontekstus, kuriuose susiformavo kūrinių idėjos, ir per juos pažinti dailininkus, atrasti kertines jų kūrybos ašis.

Motyvai ir potėpiai

Malonus netikėtumas parodoje "Amžinoji klasika" yra vieno garsiausių lietuvių menininkų JAV, Niujorke gyvenančio tapytojo, grafiko, pedagogo Kęstučio Zapkaus (1938) paveikslas "Studijuojant pilkai žalią", sukurtas 1971–1972 m. Pasirinkdamas abstraktų, sykiu, labai konkretų motyvą – pilkai žalią spalvą – menininkas ją išardo į daugybę smulkių potėpių, kuriuos paveikslo plokštumoje jungdamas į dėmes sukuria ritmišką, hipnotizuojantį judėjimą.

Spalva reikšminga ir Alfredo Šato (1948–2014) paveiksluose "Abstrakcija" (1994), diptikas "Abstrakcija" (1994), kuriuose ji tampa ir motyvu, ir raiškos priemone. Tapytojo kūriniuose spalvos yra ir lengvos, vos liečiančios drobes, ir sunkios, skandinančios visą paveikslų paviršių, ir visada – neramios.

Įtampa, kurią sukuria dinamiškai paveikslo erdvėje judantys potėpiai, būdinga ir grafiko Prano Lapės (1921–2010), žinomo kaip knygų iliustratorius, tapybos darbams "Kompozicija", "Abstrakcija" ir kt., sukurtiems devintojo dešimtmečio antroje pusėje. Paveikslams būdingas laisvas, nevaržomas potėpis, subtilios faktūros, kuriamos atspaudais, nutrynimais, dažų nutekėjimais. Kontrastingomis spalvomis kuriamos geometriškos plokštumos, drobėje dėliojamos į erdviškas kompozicijas, primenančias šiuolaikinio miestovaizdžio detales.

Aloyzas Stasiulevičius (1931) drobėje "Skersgatvis", sukurtoje 1968 m., taip pat pasirenka urbanistinio peizažo motyvus. Juos išskaidydamas į tapybines plokštumas ir vėl sujungdamas faktūriškais potėpiais, menininkas sukuria savitą regimo vaizdo refleksiją, primenančią abstrakčią, utopinę architektūrinę konstrukciją.

Linijų plastika

Parodoje "Amžinoji klasika" galima pamatyti ir vieną pirmųjų tapytojo, grafiko, scenografo Vinco Kisarausko (1934–1988) asambliažų "Rudens vakaras", sukurtą 1968 m. Kūriniui būdingas konstruktyvumas, ryškus visoje V.Kisarausko kūryboje, žemiškos, melancholiškos spalvos, kurioms gyvybės suteikia sodraus raudonio dėmės.

Drobės plokštumoje atsiradę asambliažo elementai, sustiprina kompozicijos konstruktyvumą, kartu – suteikia žaismingumo, netikėtumo ir praturtina paveikslą skirtingomis faktūromis.

Gimė mintis surinkti plačią lietuvių dailininkų kolekciją ir atidaryti parodą, kurioje žiūrovai galėtų dar kartą pasižiūrėti į mūsų klasikų darbus, o taip pat juos ir įsigyti.

Ekspozicijoje – ir ne taip dažnai parodose matomos tapytojos, instaliacijų kūrėjos Kazimieros Zimblytės (Kazės) (1933–1999), ilgą laiką buvusios Lietuvos meninio lauko paribiuose, 1969 m. sukurtas darbas "Namas, kurio nėra". Paveikslas įdomus savo erdviškumu – iš pirmo žvilgsnio plokščia kompozicija, kurioje naratyvas yra kuriamas linijine piešinio plastika, ilgiau įsižiūrėjus, pradeda atsiverti, atrandant švytinčios smaragdinės spalvos tonus ir pustonius, kuriančius gylį ir vaizduojamiems motyvams suteikiančius nesvarumo, klaidžiojimo erdvėje įspūdį.

Retai parodose pristatomi ir grafikės Elvyros Kairiukštytės (1950–2006) raižinių atspaudai, su kuriais žiūrovas turi galimybę susipažinti šioje ekspozicijoje. Juodų ir baltų dėmių kontrastais, lanksčia, plastiška linija, smulkių motyvų ritmika kuriamos kompozicijos sužavi subtilumu, erdvės suvaldymu ir pasirinkto motyvo įtaigumu.

Žmogus ir jį supanti aplinka

Tapytojo, rašytojo, poeto Leonardo Gutausko (1938) paveikslas "Madona", tapytas 1968 m., ekspozicijoje išsiskiria savita ikonografinio motyvo interpretacija, kuria atskleidžiamas žmogaus būties grožis kartu su jį supančiu pasauliu.

Išeivijos tapytojo Prano Gailiaus (1928–2015) darbai iš ciklų "Incablock" ir "Adret", kurti devintajame dešimtmetyje, įdomūs dinamiška plastika, vitališkumu ir gyvybingomis spalvų dėmėmis, kurios paveiksluose tampa abstrahuotais, interpretatyviais ženklais. Šalia eksponuojami ir menininko kūriniai iš ciklo "Nuogybės", sukurto 1998–2005 m. Tempera ant popieriaus kurtuose piešiniuose P.Gailius aistringai žvelgia į moters kūną, atskleisdamas jo plastiškumą, proporcingumą ir grožį.

Tapytojas, grafikas, scenografas, pedagogas Julius Čepėnas (1925–2011) drobėse "Natiurmortas" (1977 m.), "Natiurmortas su plunksnomis" (1989 m.) visiškai atsisako žmogaus vaizdavimo, palikdamas tik jo buvimo nuojautą. Realistiška tapybine maniera kuriamos dekoratyvios kompozicijos, kuriose naratyvas vystomas kiek teatrališkai komponuojant vaizduojamus elementus, žiūrovui leidžiant atrasti jų istorijas, tarpusavio ryšius, simbolines prasmes.

"Po V.Kasiulio parodos, kuri buvo surengta "Parko galerijoje", didelė dalis dailininko darbų surado naujus namus. Pastebėjau, kad ši paroda patenkino ir kolekcionierių, ir meno mylėtojų poreikį įsigyti kūrinių, turinčių išliekamąją vertę, todėl gimė mintis surinkti plačią lietuvių dailininkų kolekciją ir atidaryti parodą, kurioje žiūrovai galėtų dar kartą pasižiūrėti į mūsų klasikų darbus, o taip pat juos ir įsigyti", – sako galerijos vadovė Jolanta Gutauskienė.

Didžiosios dalies dailininkų, kurių darbus galima pamatyti parodoje "Amžinoji klasika", mūsų tarpe jau nebėra, todėl šia paroda ne tik atskleidžiamas turtingas lietuviškos tapybos, grafikos palikimas, tačiau kartu pagerbiamas kiekvienas menininkas, savo kūryba, pasaulėvoka praturtinęs lietuvišką meno lauką, įkvėpusį skirtingų kartų kūrėjus eiti menininko keliu.