Sausio 21 d.–vasario 13 d. Vilniaus „AP galerijoje“ (Polocko g. 10) atidaroma grafikės, skulptūrų, objektų ir lėlių teatro kūrėjos Irmos Balakauskaitės paroda „Senos pasakos. Afrikietiški peizažai“. Tai pirmoji menininkės naujo parodinio ciklo ekspozicija, kalbanti apie žmogaus būties laikinumą.

Mizanscena arba įėjimas į kūrinį

I. Balakauskaitė (1968) priklauso XX a. dešimto dešimtmečio menininkų kartai, baigusiai studijas Vilniaus dailės akademijoje jau Nepriklausomybės metu. Nors autorė žinoma daugiau dėl darbų grafikos srityje, menininkei būdingas eksperimentinis, tarpdisciplininis požiūris į kūrybą. 2019 m. už autentišką estetiką ir menų sinergiją I. Balakauskaitei buvo įteiktas bene svarbiausias Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimas – Auksinis ženkliukas.

Laviruodama tarp grafikos ir tapybos, skulptūros ir teatro, kurdama scenografiją ir kostiumus bei autorinį savo ir kolegos Vytauto Pakalnio lėlių teatrą „Ū“, I. Balakauskaitė nuo seno gvildeno „dailininko teatro“ idėją. Menininkė visada siekė susikurti eksperimentinę terpę, kurioje skirtingos meno sritys, nepriklausomai nuo fizinio teatro, drobės ar popieriaus, galėtų jungtis tarpusavyje į scenografinę mizansceną, kaip galutinį kūrinį, galerijos erdvėje. O ilgainiui atskiros tokio pobūdžio parodos kurtų vientisą gyvenimo scenarijų, patvirtindamos anksčiau I. Balakauskaitės išsakytą mintį, kad „menininkas visą gyvenimą kuria savo autoportretą“.

Galerijos nuotr.

Pirmą sykį „dailininko teatro“ koncepciją autorė realizavo 2021 m. „Arkos“ galerijoje vykusioje parodoje „Navigacija“, o šiemet žiūrovai kviečiami į naują ekspoziciją „Senos pasakos. Afrikietiški peizažai“, kuri „AP galerijoje“ pradės tradicija žadantį tapti parodų ciklą.

„Kūryba man yra tarsi kosmogonijos aktas. Kūriniai nėra baigtiniai. Žaidžiu su laiku ir erdve, kuriu intuityviai. Iki galo nežinau, apie ką bus paroda, kol ekspozicinės erdvės nepaverčiu erdviniu paveikslu. Senėjimas, rūdys, dūlėjimas, dykuma, pokalbiai su praeitimi – tai mane jaudina“, – pasakoja menininkė I. Balakauskaitė.

Sąvartyno daiktai ir nebylūs dialogai

Parodoje „Senos pasakos. Afrikietiški peizažai“ svarbi ne tik ekspozicija, bet ir simboliais tampančios detalės, medžiagos. Žiūrovai pamatys menininkės sukurtas lėles-objektus, kuriuose naudojami „ready-made“ elementai.

Autorę domina mirties, laiko, būties temos, tad ir kūrybai pasitelkiami laiko paženklinti daiktai, pramoninės šiukšlės – medžio liekanos, surūdijęs metalas, skarda. Jungiamos tarpusavyje jos virsta juodaisiais flamingais ir beduinais, saulės, mergaitės ir dykumos motyvais. Įtraukia žiūrovą į intuityviai siurrealų ir archajišką, ritualiniu liaudies menu dvelkiantį pasakojimą.

Galerijos nuotr.

I. Balakauskaitės „dailininko teatras“ kontekstualiai siejasi su postdraminio teatro ir šiuolaikinio meno praktikomis, tačiau menininkė nesivadovauja teorijomis. Ji kuria intuityviai, autoreflektyiai megzdama nematomus dialogus su savimi ir žmonėmis iš praeities, taip atskleidžia egzistencialistinį požiūrį į gyvenimą, jo gijų persipynimą.

„Ši paroda neiliustruoja konkrečių pasakų. Bandau sugrįžti prie senų, nerealizuotų idėjų. Viena iš jų susijusi su apeigine Afrikos kultūra, formavusia mano pasaulėjautą, bei lietuvių liaudies menu. Šių skirtingų kultūrų menai man siejasi ekspresyviu monumentalizmu. Yra daug dalykų, kurie mane formavo, kuriuos jaučiu kurdama. Pavyzdžiui, apeiginis menas, skulptūra, Rembrantas, Giorgio de Chirico, 6 dešimtmečio lietuvių modernizmas. Šioje parodoje, vesdama pokalbį su savimi, nebyliai kalbuosi ir su kitais dviem Lietuvos menininkais – pagrindiniu lėlių teatro modernistu Vitalijumi Mazūru ir tekstilininke Jurga Šarapova. Abu jie man yra įkvėpėjai vidinės laisvės ir drąsos sugrįžti prie to, ko ilgą laiką nedrįsau įgyvendinti, prie senų pasakų“, – savo mintimis dalijasi parodos autorė I. Balakauskaitė. 

Parodos „Senos pasakos. Afrikietiški peizažai“ atidarymas sausio 21 d. 19 val. „AP galerijoje“ (Polocko g. 10, Vilnius). Paroda veiks iki vasario 13 d.