Ne išimtis – Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas, ansamblio „Sare Roma“ vadovas Ištvanas Kvik. Jis su bendraminčiais šiemet Vilniuje rengia tarptautinį festivalį GYPSY FEST 2021. I. Kvik sutiko mūsų skaitytojams papasakoti apie tai, kaip koronavirusas palietė jo šeimą bei tai, ką reiškia organizuoti renginius pandemijos metu.

– Vilniaus gyventojai ir miesto svečiai jau pripratę, kad balandžio mėnesį sostinę drebina spalvinga GYPSY FEST eisena, kuri tradiciškai rengiama minint Tarptautinę romų dieną. Šiemet įprastos šventės teko atsisakyti?

– Deja, pasaulinė pandemija padiktavo savo sąlygas. Ir taip jau dvejus metus iš eilės. Pernai taip pat renginį teko atidėti ir šventė buvo surengta rugsėjo mėnesį. Taip pat bus ir šiais metais. Lietuvoje daugėja imunitetą koronavirusui turinčių gyventojų dalis, tad tikimės, kad rugsėjį renginiai lauke galės vykti lauke, o tai reiškia, kad romų kultūros festivalis GYPSY FEST taps spalvinga Vilniuje rengiamos Tautų mugės dalimi.

– Pandemijos laikotarpiu planuoti renginius, ko gero, nėra lengva?

– (juokiasi) „Nėra lengva“ – gana švelniai pasakyta. Neslėpsiu, situacija labai sudėtinga. Kartais su kolegomis prisimename laikus, kai dar nežinojome apie naująjį virusą. Tuomet taip pat kildavo įvairių sunkumų, organizuojant renginius nuolat tenka spręsti iškilusias krizes. Tačiau jeigu kas tik atsuktų laiką atgal… Taip, kokiomis sąlygomis tenka dirbti šiandien, yra nepalyginamai sudėtingiau. Labiausiai stabdo nežinomybė. Ne tik, kaip elgsis virusas, bet ir kokiomis sąlygomis mes gyvensime. Galima suplanuoti renginį, o po mėnesio ar kelių savaičių paaiškėja, kad jam jau taikomi kitokie ribojimai, taisyklės. Tai iš tiesų apsunkina darbą.

J. Anusauskienės nuotr.

– Pikta dėl to, kad taip ilgai teko gyventi be renginių, o dabar ir vėl neaišku, koks bus jų likimas, jeigu dalyvauti galės tik Galimybių pasus turintys gyventojai?

Net ir būdami skirtingų tautybių, esame vienodų vertybių. Veikdami kartu galime pasiekti daugiausia.

– Visuomet dėl visko galima kaltinti valdžią, tačiau aš manau, kad visų svarbiausia – mūsų sveikata. Koronaviruso pandemija mus palietė ne tik per televizijos ekranus. Mano mama sirgo labai sunkia koronaviruso forma. Šį pavasarį, kai pasiskiepijau, virusas aplankė ir mane. Prireikė net medikų pagalbos. Tad šie metai man tik dar kartą priminė, koks yra trapus mūsų gyvenimas. Kiekviena akimirka – aukso vertės. Turime branginti jas ir stengtis kiekvieną dieną išnaudoti gyvendami ją taip, kad jaus-tumės, jog esame iš tiesų gyvi. Todėl aš esu pasiruošęs įgyvendinti visus Vyriausybės nurodymus, kurių prireiks užtikrinti, kad mūsų šventės dalyviai ir svečiai jaustųsi ir būtų saugūs. Juk tik taip galėsime vieni kitiems pažadėti, jog susitiksime ir kitais metais.

– Festivalis Vilniuje vyks jau penktąjį kartą. Kuo šiemet stebinsite miesto svečius ir koncerto dalyvius?

– Man atrodo, kad šiemet pats renginys yra didžiulė dovana ne tik klausytojams ir žiūrovams, bet ir mums patiems, atlikėjams. Esame išsiilgę scenos, išvarginti šių sudėtingų metų. Todėl džiaugiamės, kad vėl galėsime pakviesti visus į spalvingą čigonišką festivalį. Su kiekvienais metais jis vis auga. Tai mus labai džiugina.

Šiemet festivalis vyks trimis etapais: rugsėjo 17-ąją surengsime konferenciją Seime, rugsėjo 19-ąją, sekmadienį, 13–16 val. žygiuosime spalvingoje muzikalioje ir linksmoje eisenoje nuo Rotušės a. iki Katedros a., prisijungsime prie Tautų mugės, Gedimino pr. ateisime iki Kudirkos a., kur Tautų mugės scenoje pasirodys romų bendruomenės kolektyvai, o vakare A. Mickevičiaus bibliotekos kiemelyje Trakų g. specialiai pastatytoje scenoje vyks Grand koncertas. Šiemet pažadame dar daugiau čigoniškų ritmų, dar daugiau emocijų ir žinoma, siautulingų šokių. Koncerte turėtų pasirodyti Lietuvos klausytojų mylimi atlikėjai, tokie kaip Radži, Merūnas Vitulskis, Inga Valinskienė, Rytis Cicinas, Irena Starošaitė, Žvagulis Žvagulis, Vidas Bareikis, Birutė Dambrauskaitė, Katažyna Zvonkuvienė, Aleksandras Ivanauskas-Fara ir kiti. Taip pat pasirodys mūsų svečiai iš Latvijos, Estijos, Slovakijos ir net Moldovos.

J. Anusauskienės nuotr.

– Kasmet visuomenei siunčiate žinutę, pristatydami festivalio šūkį. Koks jis bus šiemet?

– Festivalio šūkis – labai svarbi jo dalis. Nes tai nėra tik šventė , tai socialinę misiją įgyvendinantis renginys. 2019-aisiais sakėme: „Romas – ne džinas!” ir taip kvietėme susipažinti su romų tauta, nevengti, nesibaiminti romų. 2020-aisiais skelbėme – „Be etikečių!”, taip kviesdami neklijuoti prie tam tikrų žmonių ar tautos etikečių. Šiemet sakome – „Skirtingos tautybės – vienodos vertybės!”, norėdami parodyti, kad esame vienos valstybės piliečiai, esame vienos žemės gyventojai. Man asmeniškai didžiulė garbė, kad prie šių metų šūkio skleidimo prisideda daug žinomų Lietuvos žmonių, kuriuos galima pamatyti žvelgiant iš renginio plakato. Kiekvienas jų didžiuojasi savo tautybe ir skelbia, jog net ir būdami skirtingų tautybių, esame vienodų vertybių. Veikdami kartu galime pasiekti daugiausia.

– Tautiškumo tema pastaraisiais metais itin aktuali. Šiuo metu Lietuva išgyvena nelegalių migrantų krizę. Kaip į ją žvelgiate Jūs?

– Manęs daug kas klausia apie nelegalius migrantus ir jų situaciją šalyje. Ir aš, būdamas tėvu, puikiai suprantu jų siekį ieškoti saugios vietos sau ir savo vaikams. Manau, svarbiausia, kad nebūtų pažeidžiamos žmonių teisės ir nebūtų pažeidžiami įstatymai. Tačiau nenorėčiau lyginti jų situacijos su romų integracijos procesais. Nes tai skirtingi dalykai. Mes, romai, gyvenantys Lietuvoje, kaip ir bet kuri kita tauta, esame Lietuvos Respublikos piliečiai. Todėl labiausiai skauda, kai būdami tos pačios šalies pilnaverčiai nariai, susiduriame su atstūmimu, žeminimu, mūsų nenori priimti į darbą, į mus kreivai žiūri kaimynai.

J. Anusauskienės nuotr.

Aš Lietuvoje gyvenu visą savo gyvenimą, esu trijų vaikų tėtis ir jau senelis. Turbūt mane supras kiekvienas, turintis vaikų – dėl savo atžalų esame pasiruošę nuversti kalnus, kad tik jie gyventų geresniame pasaulyje. Kiek save atsimenu, visuomet dirbu dėl romų gerovės, stengiuosi, kad mūsų tauta Lietuvoje jaustųsi saugiai, nebūtų atstumta. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad šiandien jau visi šie klausimai išspręsti. Deja, taip nėra. Romų integracijos procesas vis dar vyksta, ir ne taip greitai, kaip norėtųsi. Tačiau kartu matau, kad visuomenė keičiasi, o kartu su ja keičiamės ir mes. Lietuvoje gyvena daugybė tautų ir kiekvienos jų išskirtinumas yra jos stiprybė. Mano širdis džiaugiasi matydama, kai renginiuose ar privačiame gyvenime skirtingų tautybių žmonės bendrauja vieni su kitais betarpiškai ir ieško bendrų vertybių, bendrų sąlyčio taškų. Tai reiškia, visų mūsų Lietuvoje laukia graži ir šviesi ateitis, nepaisant to, esame lietuviai, rusai, lenkai, žydai, kazokai ar romai.