Edukatorė Rūta Norkūnė teigia, kad reikia skatinti smalsumą ir norą domėtis moterų istorija – svarbu, kad jau vaikai suprastų, kodėl verta skaityti ne tik apie Žygimantą Augustą, bet ir jo motiną Boną Sforcą. 

Istorinės Vilniaus moterys dabar būtų „Facebook“ ir „Instagram“ žvaigždėmis

Norisi parodyti, kad moterys – lygiavertės istorijos dalyvės, todėl žinias apie jas galima skleisti net vedant ekskursiją, sako VšĮ „Idėjų karalystė“ gidė Elena Gasiulytė. Kaip savo mėgstamiausią istorinę moters figūrą, apie kurią pasakoja ir ekskursijoje, ji išskiria Boną Sforcą: „Ji buvo fantastiška moteris. Vyraujantis stereotipas kitoks – kad Bona buvo bloga, nunuodijo Barborą. Bona vadinta ragana, žiežula, gyvate, bet iš tiesų XVI a. LDK politikoje ji yra viena daugiausiai nuveikusių asmenų – toli gražu ne tik tarp moterų.“

Kaip pasakoja gidė, negalima kalbėti apie Lietuvos istoriją nepaminint Bonos Sforcos. „Deja, mokykliniuose istorijos vadovėliuose nelabai ką apie šią moterį rasi. Visgi pasigilinus į Žygimanto Senojo veiklą ir vykdytas reformas matyti daug Bonos įtakos. Taigi galima diskutuoti apie reformų ir idėjų autorystę. Galbūt tai buvo Bonos sumanymai, vykdyti per vyrą ir sūnų, nes kito pasirinkimo ji neturėjo“, – teigia E. Gasiulytė.

Pasak E. Gasiulytės, Bona Sforca įdomi ir kultūrine prasme: „Tai Bona iš Italijos į Lietuvą atvežė naujus maisto produktus, vietinius šokius, pirmąsias sukneles su iškirptėmis, makiažą, kosmetiką. Jei ji gyventų šiomis dienomis, socialiniame tinkle „Facebook“ turėtų daug sekėjų, o jos „Instagram“ profilyje būtų ne tik politinių susitikimų, bet ir mados fotografijų.“

Kaip didžiausią atradimą rengiant ekskursiją E. Gasiulytė mini Klarą Rokomor. „Žydė Klara gimė Vilniuje, vėliau iškeliavo į JAV. Ši moteris grojo pirmuoju pasaulyje elektroniniu muzikos instrumentu tereminu, prisidėjo prie jo kūrimo. JAV Klara buvo labai žinoma, vadinta teremino diva“, – teigia pašnekovė.

Gidės ir edukatorės Rūtos Norkūnės tvirtinimu, kalbant apie Vilniaus moteris negalima nepaminėti žymių rašytojų: „Kai kurie žmonės stereotipiškai nuvertina Žemaitę, todėl džiugu, kad išgirdę apie ją ekskursijoje, ima į šią asmenybę žvelgti kitaip. Juk Žemaitė tikrai nebuvo vien bobelė su skarele, rašiusi apie sunkų kaimo gyvenimą, kaip dažnai klaidingai įsivaizduojama. Ji aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, nesivaržydama rūkė papirosus ir išgyveno įdomių meilės nuotykių.“

R. Norkūnė įsitikinusi, kad, norint skleisti žinią apie istorines Vilniaus moteris, reikia kalbėti ne vien apie švietimo sistemą. „Neužtektų viename ar kitame vadovėlyje pakeisti kelis skyrius, įterpiant į juos daugiau informacijos. Labai svarbu yra skatinti smalsumą, tikslingai aktyvinti norą ieškoti informacijos, suprasti, kodėl jau vaikystėje aktualu paskaityti ne tik apie Žygimantą Augustą, bet ir jo mamą Boną Sforcą“, – teigia pašnekovė.

E. Gasiulytė tvirtina, kad, nors šiuo metu jaučiama didesnė moterų įtaka visuomeniniame gyvenime, ji vis dar nėra pakankama: „Šaunu, kad mūsų prezidentė moteris, tačiau tai nėra vienintelis kriterijus. Galėsime kalbėti apie geresnę situaciją tuomet, kai bent jau turėsime kitokį vyrų ir moterų skaičiaus Parlamente santykį.“

Moteris veikti skatino ateities vizija

Paklausta, kas istorines Vilniaus moteris motyvavo imtis įvairiausių veiklų, R. Norkūnė sako, kad tai galėjo būti geresnės ateities vizija. „Moterims dažnu atveju tikrai nebuvo lengva įveikti stereotipus ir aplinkos pasipriešinimą. Manau, kad jas vedė suvokimas, kad kažkam dėl jų darbų vėliau bus geriau. Istorinių Vilniaus moterų žygdarbiai nebuvo savanaudiški. Kai kurie nebent – iš saviraiškos poreikio“, – teigia edukatorė.

Anot E. Gasiulytės, XIX–XX a. sandūros moteris skatino patriotinis noras dirbti dėl šalies: „To meto moterų judėjimą nagrinėjusi profesorė Virginija Jurėnienė, kurios darbais rėmėmės rengdamos ekskursiją, pabrėžia, kad tiek vyrai, tiek moterys norėjo, kad Lietuva būtų kuo pažangesnė, kuo geresnė gyventi. To laikotarpio moterų veikla išsiskiria darbu atsikuriančios Lietuvos labui, kad ir koks jis būtų – politikos, meno ar kitoje srityje.“

Kalbėdama apie Lietuvos šimtmetį ir tai, kad tarp Vasario 16-osios signatarų nebuvo nė vienos moters, E. Gasiulytė teigia, kad dėl to nebūtina vien liūdėti. „Galima džiaugtis, kad jau vasario 17-ąją vyko didžiulis moterų protestas prieš tai, kad nė viena nebuvo pakviesta į Lietuvos Tarybą. Moterys pasakė, kad taip pat nori dalyvauti valstybės gyvenime. Man patinka, kad vasario 17-oji jau kelerius metus pažymima kaip Nacionalinė emancipacijos diena. Ši idėja turi maištingumo dvasios“, – tvirtina gidė.

E. Gasiulytė tvirtina mananti, kad istorinės Vilniaus moterys nėra sulaukusios pakankamai dėmesio: „Taip yra ir dėl to, kad istoriją rašė vyrai. Dabar susidomėjimas moterų istorija didėja, nes pačios moterys turi galimybę labiau reikštis įvairiose gyvenimo srityse. Kuo jose daugiau moterų, tuo labiau matomos tampa moterų istorijos. Į mūsų ekskursiją apie moteris ateina daugiau moterų negu vyrų, tačiau tą lemia ne tik tema, bet ir tai, kad jos apskritai dažniau lankosi kultūriniuose renginiuose.“

R. Norkūnė sako, kad į ekskursiją apie Vilniaus moteris norėtųsi pakviesti daugiau vyrų. „Kalbėdamos apie moteris, mes griauname daug stereotipų. Tačiau nereikia įsivaizduoti, kad ši ekskursija skirta tik joms. Be to, šioje, kaip ir kitose mūsų ekskursijose, dalyviai ne tik klausosi gidės pasakojimo, bet ir gali kai ką užuosti, paliesti, net paragauti. Taip žmonės, įsitraukdami į interaktyvią patyriminę veiklą, atranda pažinimo džiaugsmą“, – tikina pašnekovė.