Renginio žiūrovus rezervuaro erdvėje iš visų pusių supo choras, išsidėstęs ratu palei kupolo formos sieną, kurią interaktyviomis bangomis užliejo meniškos L. V. Dagilio vizualizacijos, besikeitusios reaguojant tiek į erdvės garso stiprumą. Centrinėje rezervuaro erdvėje susibūrusi publika sekė vaizdo projekcijų žaismą kupolo skliautuose ir turėjo galimybę patirti neįprastai aidinčią erdvės akustiką.

Skambūs merginų choro balsai industrinę erdvę pripildė skirtingomis kalbomis (lietuvių, švedų, farerų, arabų, mandarinų ir kitomis) dainuojamomis ir sakomomis patarlėmis apie vandenį. Kompozitorė J. Pranulytė jas iliustravo vandens stichiją atliepiančiais garsiniais paveikslais – krioklio, lietaus ar tekančio vandens.

Sukurti šį kūrinį jaunąją kompozitorę įkvėpė apsilankymas rezervuare prieš metus – jau tuomet unikali erdvė mintyse tapo idealia vieta kūrybai.

„Vilniaus vandenų“ Liepkalnio vandens saugykla pastatyta 1916 m. – tai vienas įdomiausių požeminio Vilniaus statinių, pasižymintis neįtikėtina akustika: aidas joje atsikartoja 5-6 kartus, o didžiulę 5 metrų gylio apskritą patalpą dengia kolonomis paremtas skliautinis kupolas. Pastato, o kartu ir Vilniaus vandentiekio istoriją susirinkusiems žiūrovams intriguojančiai papasakojo istorikas, aktyvus miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius.  

„Jutos Pranulytės „Vandenys“ suteikė galimybę žiūrovams patirti šį unikalios architektūros statinį daugialypiais garsiniais, vizualiais ir erdviniais pojūčiais. Esame dėkingi kompozitorei už idėją ir choro „Liepaitės“ merginoms, kurios nepabūgo leistis į senovinio vandens rezervuaro gilumą“, - sako renginį globojančios bendrovės „Vilniaus vandenys“ komunikacijos koordinatorius Dalius Drevinskas.

Novatorišką projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.